Vieno rašytojo antkapyje yra iškalti žodžiai: ,,Duokite man antrą gyvenimą“. Žodžiai skamba išties įspūdingai, jie daug pasako apie mirusį, tačiau joks žmogus antro gyvenimo mums duoti negali. Antrą gyvenimą mums gali duoti tik Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Evangelijoje skaitome, kad Jis, prikeldamas Lozorių iš mirties, jo artimiesiems bylojo: ,,Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Mt 11, 25 – 26). Kas gi tai, jei ne antras gyvenimas, kurio mes siekiame. Per mirties vartus Dievo Sūnus mus veda į gyvenimą ir prisikėlimą. Tikėjimas mus veda ne į prailgintą žemiškąjį gyvenimą, ne į žemėje sukurtą tariamą rojų, bet į amžinąjį gyvenimą, kuris nematuojamas laiko ir erdvės kategorijomis.

Kas yra žmogaus gyvenimas čia, žemėje? Kaip jį bevertintume, akivaizdu yra viena, kad žmogus šioje žemėje yra tik keleivis. Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga. Dievo žmogui dovanoto malonės ir gailestingumo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pabaiga. Kai pasibaigs toji kelionė, į jokį kitą žemišką gyvenimą mes jau nesugrįšime ir jokios reinkarnacijos nebebus. Dievo sukurtasis pasaulis taip sutvarkytas, kad visi pasaulio daiktai galutinį savo egzistencijos pagrindą suranda Kūrėjuje. Žmogus prigimtyje turėdamas ne tik medžiaginį, bet ir dvasinį pradą (nemirtingą sielą), be abejo, gyvena tobulesnį gyvenimą už visus kitus šio pasaulio kūrinius. Žemiškoji kelionė žmogų, ypač krikščionį, veda į amžinuosius Dievo namus. Jam gyvenimas ne pasibaigia, bet tik pasikeičia. Bažnyčios gedulinėje liturgijoje skambantys giesmės žodžiai tik patvirtina šią tiesą, kad žemiškosios padangės būstui suirus, danguje mūsų laukia ne rankomis statyti amžinieji namai (Šv. Mišių prefacija). Štai tikroji krikščionio ir apskritai kiekvieno žmogaus gyvenimo paskirtis. Nors daug įvairių tikslų šiame gyvenime žmogus privalo pasiekti, tačiau pagrindinis lieka – nukeliauti į amžinuosius Dievo namus. Tam mes gimstame, gyvename šiame pasaulyje ir mirdami iš jo iškeliaujame. Tuo tikslu buvome pakrikštyti ir Bažnyčios mokomi krikščioniškai gyventi. Vertėtų nepamiršti ir kito svarbaus dalyko: mūsų žemiškasis gyvenimas trunka tik tam tikrą laiką, kuris yra be galo brangus. Žinojimas, kad esame mirtingi, primena, kad mūsų laikas gyvenimui realizuoti yra ribotas. Negalime švaistyti Dievo duoto laiko beprasmiškai, jį privalome skirti geriems darbams ir Dievo bei artimo meilės puoselėjimui. Ta prasme Dievo žmogui duotas gyvenimo laikas savyje turi neįkainojamą vertę.

Švęsdami visų Šventųjų šventę, o Vėlinių dieną mąstydami apie žmogaus gyvenimo trapumą, nepamirškime, kad tomis dienomis Bažnyčia nori mums priminti Šventųjų bendravimo tiesą ir atskleisti jos gilią prasmę. Kas tai yra Bažnyčia, jei ne Šventųjų bendravimas? Žmonių gyvenime yra daug bendrų dalykų, kurie juos jungia tarpusavyje. Ar kitaip galėtų būti Bažnyčioje? Joje esantis visas gėris yra bendras. Kristus yra svarbiausias Bažnyčios narys. Jo pelnytos malonės priklauso visiems Bažnyčios nariams ir tampa visų bendru lobiu. Tikėjimo, sakramentų ir netgi meilės gėrio bendrumas įjungiamas į Šventųjų bendravimą. Mažiausias mūsų veiksmas, jei tik jis atliktas iš meilės Dievui ir artimui, vertingas visiems, nes jis išreiškia visų – gyvų ir mirusiųjų solidarumą. Visi mes, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame Dievo ir artimo meilės dalininkai, sudarome vieną Bažnyčią ir Kristuje jungiamės vieni su kitais.

Mes visi esame tarsi vieno kūno, kuris yra Bažnyčia, nariai. Todėl vienų gėris gali būti naudingai dalijamas kitiems. Katalikų Bažnyčios katekizme kalbama apie tris Bažnyčios būvius, kuriuose skirtingu laipsniu ir būdu esame Dievo ir artimo meilės dalininkai, besijungiantys vieni su kitais. Vieni Bažnyčios nariai tebekeliauja šioje žemėje, kiti, užbaigę gyvenimą, skaistinasi, dar kiti jau yra pasiekę amžiną garbę (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 954).

Dangaus gyventojai – šventieji – gausina visos Bažnyčios šventumą. Jie užtaria mus prieš Dievą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje savo tobulu krikščionišku gyvenimu. Būdami danguje jie daro gera žemėje. Be abejo, keliaujančios Bažnyčios nariams yra svarbus ir jų gyvenimo pavyzdys, kuriuo verta sekti. Mūsų rodoma broliška meilė šventiesiems, o jų nuolatinis užtarimas stiprina visos Bažnyčios vienybę.

Keliaujanti Bažnyčia visuomet su meile mini mirusiuosius. Ji už juos meldžiasi ir juos užtaria pas Dievą. Šventa ir išganinga mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių (2 Mak 12, 45 – 46). Malda mes užtariame mirusiuosius, o mūsų užtarti ir jie gali mus užtarti prieš Dievą. Tai užtarimo maldai ypatingai skiriama lapkričio 2-oji – Mirusiųjų minėjimo diena. Tą dieną Bažnyčia aukoja Eucharistinę auką ne vien už į Bažnyčią susirinkusių tikinčiųjų mirusius artimuosius, bet už visą kenčiančią Bažnyčią – skaistyklą, trokšdama, kad gyvųjų maldos pasiektų visų žmonių Kūrėją ir Atpirkėją, o mirusiems, kurių žemiškieji palaikai ilsisi visame pasaulyje, padėtų nusiskaistinti ir susijungti su Viešpačiu amžinoje garbėje.

Krikščionišku požiūriu Visų Šventųjų šventė ir Mirusiųjų paminėjimo diena liudija tai, kad mes esame Dievo vaikai, sudarome vieną šeimą Kristuje ir Dievo garbinimu bei tarpusavio meile bendraujame vieni su kitais. Šioje tikėjimo bendrystėje, Visų Šventųjų šventės vakarą ar Vėlinių dieną, kaip meilės ir pagarbos simbolį, ant mirusiųjų kapų uždekime žvakutes ir sukalbėkime maldą „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie“… Tyli žvakės liepsna tepaliudija mūsų krikščionišką viltį ir optimizmą, kad mirusiųjų mes nepraradome. Jie lieka su mumis, žemės keleiviais, Šventųjų bendravime.

 

 

kan. Algis Genutis