Ugdymo menas įsiklausant į vaiką. Kaip svarbu vaikus nuo mažens pratinti melstis, eiti į Mišias, kad ilgainiui malda jiems taptų geruoju įpročiu. Į ką svarbu atkreipti dėmesį ugdant vaikų tikėjimą ir mokant juos tikrosios meilės.

 

Mišiose su vaikais

Per Mišias vaikais reikėtų šiek tiek pasirūpinti, kad jie suprastų esminius jose vykstančius momentus. Pageidautina, kad galėtų dalyvauti jiems pritaikytoje liturgijoje; ir tikrai būna labai gerai parengtų Mišių vaikams, išskyrus tuos atvejus, kai nukrypstama į paviršutiniškumą ir nerimtumą. Vis dėlto manau, kad vaikai turėtų žinoti, jog visų Mišių esmė vienoda. Nereikėtų jų įpratinti eiti tik į vaikų Mišias, nes ten smagu (ir kai kurie suaugusieji pasitenkina tik „labai mielomis pamaldomis“ su draugais). Ne, religija nėra kultas, skirtas suteikti malonumo žmonėms (nors malonumas ir nėra vengtinas). Mišių tikslas – krikščionių padėka Dievui už Jėzaus Kristaus auką, per kurią esame išgelbėti. Net jei Mišios atrodo nykios, „pagardintos“ nuobodžiu pamokslu, vis dėlto tai ta pati Mišių auka, ir nuo mūsų priklauso, kiek stengiamės įlieti savo meilės. Vaikas turi pamažu suprasti, kad meilė nereiškia mėgautis tik tuo, kas kitame patinka, bet ir pačiam kažką duoti, net jei tai reikalauja pastangų. Tai yra meilės ugdymo tikslas.

 

Pirmoji Komunija

Vaikams taip pat reikalingi sakramentai, idant galėtų stiprinti savo tikėjimo užuomazgas. Kodėl nepriėmus Komunijos septynerių-aštuonerių metų, o gal net anksčiau, jei jie jau šiek tiek supranta, kas yra Jėzus?

Dauguma suaugusiųjų mano, kad toks amžius gerokai per ankstyvas, nes vaikai dar ne kažin ką supranta. Tačiau ar tie patys suaugusieji, laikantys savo vaikus gerokai žemesniais, o patys save – lygiais su Dievu, labai daug supranta?! Juk jiems patiems labai toli iki Dievo, ir Jo akyse jie yra ne ką aukštesni už savo vaikus – juo, tyrus ir nuolankius, Jėzus labai mylėjo būdamas žemėje ir, be abejo, tebemyli. Taigi, vaikams reikia Eucharistijos, kaip reikėjo ir Krikšto, ne kaip atpildo už nuopelnus, bet kaip priemonės, padedančios eiti pirmyn. Taip pat jiems reikia tinkamo religinio ugdymo, padedančio suprasti esmę ir sąmoningai priimti Komuniją,- jie jau tikrai pajėgia.

Kalbėdamas apie tai norėčiau perspėti: ne kartą per Pirmosios Komunijos šventę, be kita ko, labai mielą ir bendruomenišką, man teko matyti, kad per Komuniją vaikams, kurie dar jos nepriima, kaip kompensacija būdavo duodama pyragaičių ir sulčių. Gal intencija ir gera, bet mane tai visiškai šokiruodavo. Priimdavau tai kaip vaikų įžeidimą, juk jie jau pajėgia suprasti, kad vyksta juos pranokstantis slėpinys (jei tik yra gavę bent religinio ugdymo užuomazgas). Tai nuostabi proga padėti vaikams suprasti, jei to dar nežino, kad Eucharistijoje neregimu būdu priimame tikrą Dievą ir kad vėliau, kai tik geriau supras, ir jis galės Jį priimti. Pyragaičiai ir gėrimai trukdo suprasti, kas vyksta, ir griauna šios esminės pamaldų dalies prasmę. Nebežiūrėjau, ką darė Komuniją jau galinčių priimti amžiaus vaikai, tačiau nesunkiai galima įsivaizduoti.

 

Mokyti pasiaukojimo

Svarbiausia – kad bet koks tikėjimo ugdymas vestų į tikrosios meilės prasmės suvokimą. Tikroji meilė, kaip savęs dovanojimas, vaiko amžiuje dar neįmanoma, tačiau ir vaikas jau turi sutikti pasidalyti. Jam gana sunku save apriboti, tad išmokti dalytis reikia padėti.

Kartais vaikams pasiūloma pasiaukoti dėl kažkokio svarbaus reikalo arba už kokią nors vargingą šalį: žinoma, tai gerai, tačiau reikia neturėti iliuzijų ir suprasti, kad tokį dosnumo gestą vaikai lengvai priima, nes jis būna retai, kelia įspūdį ir juo galima pasigirti draugams. Nepaisant to, vaikams tai jau yra būdas pasidalyti, ir negalime iš jų daugiau reikalauti.

Tačiau tokie pasiaukojimai neturės jokios prasmės, jei kasdienybėje vaikas visuomet skubės nusigriebti geriausiąją dalį, geriausius žaislus, skriausdamas kitus ir nenorėdamas dalytis; arba jei jis nepajėgs šiek tiek savo laiko pasidalyti su Dievu, skirdamas valandą per savaitę Mišioms. Abu dalykai labai susiję. Nenuvertindamas visų matomų dosnumo gestų, kuriems vaikams taip patinka (suaugusiems, beje, taip pat), vis dėlto pirmenybę skiriu tyliems ir natūraliems pasiaukojimo žingsniams, liudijantiems nuoširdžią meilę.

 

 

Minėtose situacijose praverstų švelnūs pamokymai, o kartais gal ir laikinas atsisakymas dalytis su tuo vaiku, kuris užsispyrusiai nenori dalytis su kitais. Žinoma, svarbiausias dalykas, kaip ir kitais atvejais,- mūsų pavyzdys.

 

 

Paul LEMOINE

 

Šaltinis: „Žodžiai moko, pavyzdžiai traukia” Artuma, 2 (313), 2016, p. 18.

Iš knygos PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas (Transmettre l‘amour. L‘art de bien eduquer, Nouvelle cite, 2007). Vertė Ilona Valujevičienė