Išminties siekęs žmogus nusprendė kopti į kalną, kur kas dveji metai apsireikšdavo Dievas.

Pirmaisiais metais žmogus maitinosi viskuo, ką jam dovanojo žemė. Vėliau neliko ką valgyti, tad žmogus buvo priverstas grįžti į savo miestą.

-Dievas neteisingas! – jis sušuko. – Nė nepastebėjo, kad tiek laiko čia praleidau, trokšdamas Jį išgirsti. Bet dabar aš alkanas ir turiu iškeliauti, Jo balso neišgirdęs.

Tada jam pasirodė angelas.

-Dievas labai norėjo kalbėti su tavimi. Ištisus metus Jis tave maitino. Tikėjosi, kad kitų metų maisto atsargomis pasirūpinsi tu pats. Bet per visą tą laiką ar ką nors pasodinai? Jei žmogus nesugeba išauginti vaisių ten, kur gyvena, nėra pasirengęs kalbėtis su Dievu.

 

„Man keturiasdešimt dveji metai, neturiu šeimos, neturiu nuosavo būsto, dirbu nemėgstamą darbą, kolegoms sakau, kad džiaugiuosi gyvenimu, bet tai netiesa. Tad ką aš čia veikiu?“

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016