Nuo pat vaikystės nenorėjau būti savimi. Norėjau būti kaip Markas Kančelis, nors Markui Kančeliui aš visiškai nepatikau. Žingsniavau kaip jis, kalbėjau kaip jis, įstojau į tą pačią gimnaziją, į kurią įstojo jis.

Tačiau vėliau Markas Kančelis pasikeitė. Susidėjo su Džaniu Ferariu, vaikščiojo kaip Džanis Feraris, kalbėjo kaip Džanis Feraris. Mane tai trikdė! Aš pradėjau vaikščioti ir kalbėti kaip Markas Kančelis, kuris vaikščiojo ir kalbėjo kaip Džanis Feraris.

Po to staiga pastebėjau, kad Džanis Feraris vaikšto ir kalba kaip Karlas Alvonis.

O Karlas Alvonis vaikšto ir kalba kaip Albertas Sabinis.

Ir štai aš vaikštau ir kalbu kaip Markas Kančelis, kuris mėgdžioja Džanį Ferarį, mėgdžiojantį Karlą Alvonį, kuris stengiasi vaikščioti ir kalbėti kaip Albertas Sabinis. O kaip manote, kieno eiseną ir kalbėseną mėgdžioja Albertas Sabinis?

Ogi iš daugybės žmonių jis pasirinko Dadą Čelinį, tą nutrūktgalvį, kuris vaikščioja ir kalba su manimi!

 

 

„Kai mirsime, nueisime į dangų ir sutiksime savo Kūrėją, Kūrėjas mūsų nepaklaus: kodėl netapai mesiju? Kodėl nepadarei to ar kito atradimo? Vienintelis dalykas, kurio mūsų paklaus tą lemtingą akimirką, bus: kodėl netapai pačiu savimi?“ (Elie Wieselis)

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016