Geraširdis kaimo klebonas rūpestingai ruošdavosi kiekvieno sekmadienio pamokslui. Sykį Velykų rytą jis priėjo prie sakyklos nešdamasis aprūdijusį narvelį. Pastatė jį visiems gerai matomoje vietoje. Tikintieji labai nustebo. Klebonas ėmė pasakoti:

-Vakar išėjęs pasivaikščioti pamačiau berniuką su šiuo narveliu. Narvelyje tupėjo trys paukščiukai. Jie virpėjo iš šalčio ir baimės. Sustabdžiau berniuką ir paklausiau: „Ką ten turi, sūneli?“ – „Tris beverčius paukštelius“, – atsakė šis. „Ką su jais darysi?“, – klausinėjau toliau. „Nešuosi juos namo pramogai, – paaiškino berniukas, – paerzinsiu juos, išrausiu jiems plunksnas, jie susipeš. Prisijuoksiu iki soties.“ – „Bet anksčiau ar vėliau tau jie pabos. Ką darysi tada?“ – „Turiu katinų,- pasakė vaikas,- jie mėgsta paukščius. Katinams juos ir atiduosiu.“ Minutėlę patylėjau, po to vėl paklausiau: „Kiek nori už šiuos paukščius, sūneli?“ – „Ką?! Kam jums jų reikia, kunige? Juk tai paprasčiausi laukiniai paukščiai, tokių – tūkstančiai. Nei gražiai gieda, nei dailiai atrodo!“, – atsakė nustebęs berniukas. „Kiek už juo nori?“,- neatlyžau. Pamanęs, kad man ne visi namie, berniukas sumurmėjo: „Penkiasdešimt eurų.“ Išsitraukiau iš kišenės penkiasdešimt eurų ir įdėjau juos vaikui į rankas. Pačiupęs pinigus jis nukūrė savo keliais.

Nunešiau narvelį, kur augo medžiai ir žėlė žolė. Atidaręs jį paleidau sparnuočius į laisvę.

Paaiškinęs, kaip šis tuščias narvelis atsidūrė jo rankose, klebonas ėmė pasakoti kitą istoriją:

-Vieną dieną kalbėjosi šėtonas ir Jėzus. Išdidus, neregėtai pasipūtęs šėtonas buvo ką tik grįžęs iš Edeno, rojaus žemėje. „Viešpatie, aš pričiupau visą žmoniją,- pasigyrė,- paspendžiau jiems tokius spąstus, kad nė vienas neatsilaikė, kaip ir tikėjausi. Suradau puikų jauką. Pričiupau visus iki vieno!“ – „Ką su jais darysi?“,- paklausė Jėzus. Šėtonas atšovė: „Ak, pasilinksminsiu! Išmokysiu juos tuoktis ir skirtis, neapkęsti ir daryti vienas kitam bloga, rūkyti, girtuokliauti ir keiktis. Išmokysiu juos gaminti ginklus, šautuvus, bombas ir žudyti vieniems kitus. Tai bus smagumėlis!” – “O po to, kai baigsi su jais žaisti, ką su jais darysi?“,- neatlyžo Jėzus. „Užmušiu“, – išdidžiai pareiškė šėtonas. „Kiek už juo nori?“ – paklausė Jėzus. „O kam jie tau? Juk jie niekam tikę, dar blogiau – jie tikri nevidonai. Jei prie jų prisiartinsi, jie ims tavęs nekęsti. Spjaus tau į veidą, išplūs bjauriausiais žodžiais, galiausiai nužudys. O ne, tu negali jų norėti!“ – „Kiek?“,- pakartojo klausimą Jėzus. Kreivai šyptelėjęs šėtonas sušnypštė: „Viso tavo kraujo, visų tavo ašarų ir tavo gyvybės.“ Jėzus sutiko. Ir sumokėjo kainą.

Paėmęs narvelį klebonas nuėjo nuo sakyklos.

 

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.“ (Evangelija pagal Joną 15, 12-14).

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016