„Ne panaikinti… atėjau, bet įvykdyti.“ (Mato 5, 17)

Griaudžiant griaustiniui ir blykčiojant ugniniams žaibams ant Sinajaus kalno Kristus paskelbė žmonėms Dievo Įstatymą. Dievo šlovė buvo ant kalno viršūnės kaip viską ryjanti ugnis, o visas kalnas drebėjo nuo Viešpaties buvimo. Parpuolusi kniūbsčia ant žemės Izraelio tauta su pagarbia baime klausėsi šventų Įstatymo nurodymų. Koks kontrastas, kai palygini su vaizdu ant Palaiminimų kalno! Gražią vasaros dieną, kurios tylą trikdė tik paukščių čiulbėjimas, Jėzus atskleidė Savo karalystės principus. Tas, kuris tą dieną žmonėms pabrėžė meilę, atskleidė jiems ant Sinajaus kalno paskelbti Įstatymo principus.

Ilgai vergaudami Egipte izraelitai morališkai nusmuko, todėl kai Dievas paskelbė Įstatymą, jiems reikėjo pajusti Dievo galybę ir didingumą, tačiau Jis atsiskleidė kaip meilės Dievas.

 

„Viešpats atėjo nuo Sinajaus,

Užtekėjo jiems nuo Seyro;

Jis pasirodė nuo Parano kalno,

Dėl jų atkeliavo nuo Rebibot Kadešo,

Žaibams tvyksint iš Jo dešinės.

Iš tikrųjų Jis myli Savo tautą!

Tavo šventieji visi Tavo rankoje;

Žygiavo jie paskui Tave,

Sekdami Tavo nurodymais.“

(Pakartoto Įstatymo 33, 2-3)

 

Dievas atskleidė Mozei Savo šlovę nuostabiais žodžiais, kurie per amžius išliko kaip brangus palikimas:

„Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę.“ (Išėjimo 34, 6-7)

Ant Sinajaus kalno paskelbtasis Įstatymas buvo meilės ir Dangaus Įstatymas žemei. Jis buvo perduotas per Tarpininką, kurio galia žmonių širdys galėjo susiderinti su Įstatymo principais. Sakydamas Izraeliui: „Jūs būsite Man pašvęsti žmonės“ (Išėjimo 22, 30), Dievas atskleidė Įstatymo tikslą.

Tačiau Izraelis nesuvokė Įstatymo dvasios; pernelyg dažnai tariamai paklusdami jie tik formaliai laikėsi apeigų, bet neatidavė širdžių visa valdančiai meilei. Kai Jėzus ir charakteriu, ir darbais rodė žmonėms Dievo šventumą, didžiadvasiškumą, tėvišką rūpinimąsi ir paneigė formalų apeigų laikymąsi, žydų vyresnieji nesuprato ir nepriėmė šių žodžių. Jie manė, kad Jėzus per daug nerūpestingai žiūri į Įstatymo reikalavimus. Kai Jis aiškino jiems tikrąsias tiesas, kurios atskleidė Dievo tarnystės esmę, vyresnieji, paviršutiniškai spręsdami apie Jo žodžius, apkaltino Jėzų, kad Jis stengiasi panaikinti Įstatymą.

Ramiai ištarti Kristaus žodžiai buvo tokie įtaigūs ir galingi, kad giliai paveikė žmonių širdis. Jie laikėsi rabinų apeigų ir nurodymų, bet viskas buvo veltui. Jie nustebo, išgirdę Jo mokslą, „nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.“ (Mato 7, 29) Net fariziejai pastebėjo didelį skirtumą tarp savo ir Kristaus mokymo. Jie matė, kad tiesos didingumas, tyrumas ir grožis švelniai, galingai ir tvirtai užvaldė daugelį protų. Dieviškoji Išgelbėtojo meilė ir švelnumas traukė žmones pas Jį. Rabinai pamatė, kad Jo mokslas pavertė niekais visus ankstesnius nurodymus. Jėzus griovė tą sieną, kuri teikė fariziejams tokį didelį pasitenkinimą savo išdidumu ir išskirtine privilegija. Rabinai išsigando, kad Jėzus visiškai atitrauks nuo jų žmones. Todėl šie priešiški žmonės sekė Jį, vildamiesi rasti progą užtraukti Jam žmonių nemalonę ir įgalinti teismo tarybą pasmerkti Jį ir nuteisti mirti.

Ant Kalno Jėzų atidžiai sekė šnipai. Kai Jis atskleidė teisumo principus, fariziejai paskleidė gandus, kad Jo mokslas priešingas Dievo nurodymams, duotiems ant Sinajaus kalno. Tačiau Išgelbėtojas nepasakė nieko, kas verstų abejoti pamaldumo principais ir nurodymais, perduotais per Mozę. Kiekvienas dieviškosios šviesos, kurią didysis Izraelio vadas paskelbė tautai, spindulys buvo gautas iš Kristaus. Nors daugelis savo širdyse sakė, kad Jėzus atėjo panaikinti Įstatymą, bet Jis aiškiai atskleidė Savo požiūrį į Dievo įsakymus. „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų“.

Žmonių Kūrėjas, Įstatymo Davėjas skelbia, kad Jis nesiekia panaikinti įsakymus. Gamtoje viskas – nuo dulkelės, kurią apšviečia saulės spinduliai, iki pasaulio aukštybėse – pavaldu Dievo nustatytiems gamtos dėsniams. Nuo jų priklauso gamtos pasaulio harmonija. Taip pat didieji teisumo principai valdo visų protingų būtybių gyvenimą, nuo to, kaip laikomasi tų principų, priklauso Visatos gyventojų gerovė. Dievo Įstatymas galiojo dar prieš sukuriant mūsų Žemę. Angelai taip pat privalo paklusti jo principams. Jeigu norima, kad tarp žemės ir dangaus vyrautų darna, žmogus taip pat turi paklusti Dievo nurodymams. Kristus išdėstė Įstatymo priesakus žmogui Edeno sode, „kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo.“ (Jobo 37, 7) Kristaus misija žemėje buvo ne panaikinti Įstatymą, o Savo malone veikti taip, kad žmogus vėl taptų jam pavaldus.

 

 

 

„Tavo Žodis, Viešpatie, tveria amžinai, tvirtai stovi danguje… Jo įsakai tvirti, o patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu… Seniai apie Tavo įsakus patyriau, kad Tu juos skyrei būti per amžius.“ (Psalmė 119, 89; 111, 7-8; 119, 152)

 

 

Elena Vait

Iš knygos „Kristaus kalno pamokslas“

Amžinoji uola, 2015