Vaikai niekuomet nėra visiška tėvų nuosavybė. Jie priklauso Dievui, sau patiems, savo pašaukimui, visam pasauliui. Tėvai tėra tarsi lankas, iš kurio paleidžiama strėlė, kad galėtų skristi kuo toliau.

---

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. (Lk 1,57-66. 80)

 

DIEVO DOVANA, Mons. Adolfas Grušas

„Elzbietai atėjo laikas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus…“

Visi vaikai ateina į pasaulį, kaip šviesa, kaip tam tikro sumanymo įvykdymas. Jie ateina iš Dievo… Kaip žvaigždė, nukritusi iš aukštybių į motinos rankas, jie atsineša su savimi begalybės kibirkštis: džiaugsmą ir Dievo žodį. Kūdikio gimimas Zacharijui su Elzbieta nebuvo atsitiktinis dalykas, bet pranašystės išsipildymas. Savo senose širdyse gimdytojai jautė, kad mažylis, kurį jie paėmė ant rankų, priklauso kur kas didingesnei istorijai.

Taip būna visuomet: vaikai niekuomet nėra visiška tėvų nuosavybė. Jie priklauso Dievui, sau patiems, savo pašaukimui, visam pasauliui. Tėvai tėra tarsi lankas, iš kurio paleidžiama strėlė, kad galėtų skristi kuo toliau.

Jono Krikštytojo atveju jo gimimas buvo dar ir tylos metas: kalbos dovana, atimta šventykloje iš kunigo, buvo suteikta motinai. Dievas visuomet rašo savo istoriją gyvenimo kalendoriuje, kurio niekuomet negali apriboti jokios institucijos ar įstatymai…

To meto visuomenėje tai buvo iš tikrųjų revoliucinė akimirka: kunigas, visų pripažintas vadovas, yra priverstas tylėti, o moteris, paprastai atsidurianti visuomenės gyvenimo paribyje, kalba savo ir vyro vardu: „Jis vadinsis Jonas“…

Hebrajiškai šis vardas reiškia „Dievo dovana“. Elzbieta suprato, kad kūdikis, toji gyvybė, meilė, kurią ji nešiojo savyje, o dabar laiko rankose, yra Dievo dalelė. Jai tapo aišku, kad jos kūdikio likimas – būti dovana. Iš tiesų tai visų mūsų esmės gelmė, nes kiekvienas iš mūsų esame dovana kitiems.

Zacharijas tapo nebyliu, nes nepatikėjo angelo atneštąja žinia. Jis užvėrė savo širdį tam, ką girdėjo, ir todėl neteko balso. Jis nesiklausė, todėl dabar nebegali nieko pasakyti. Ši Jono Krikštytojo gimimo aplinkybė verčia susimąstyti: visuomet kai mes, tikintieji, nebesiklausome Dievo Žodžio ir nebepritaikome jo savo gyvenimui, tampame nebylūs, nereikšmingi, tada niekam nebenešame jokios žinios. Vis dėlto senojo kunigo abejonės nesustabdė Dievo veikimo, ir tai tampa mums paguoda: nežiūrint nieko, mūsų trūkumai, mūsų menkas tikėjimas nesustabdys galingos Dievo malonės srovės.

Išgirdęs motinos lūpomis tariamą sūnaus vardą „Dievo dovana“, Zacharijas atgauna žadą ir pradeda šlovinti Dievą. Jo padėkos giesmė kalba apie gyvybės pergalę, apie augimą, gimimą, kuris iš aukštybių ateina pas mus ir žada naują ateitį, apie gyvenimą, kurį reikia nugyventi, kaip meilės skolą, kuri atiduodama, dovanojant gyvybę…

„Kas bus iš to vaiko?“ – vienas kito klausinėja pas Zachariją ir Elzbietą susirinkę svečiai. Šį klausimą derėtų pakartoti, palinkus prie kiekvieno lopšelio: kuo bus ta iš aukštybių atėjusi dovana? Ką ji atneš pasauliui?

Aišku viena: tai unikali ir neįkainojama dovana, džiaugsmas ir pranašystė, žodis, kurį Dievas pasakė mums ir kurio niekuomet daugiau nepakartos. Jis bus „balsas“, kokiu buvo Jonas Krikštytojas. Žodis bus jau kitas Asmuo…