Ši malda yra ypatinga Dievo dovana, skirta mūsų laikų žmonėms. 1935 m. rugsėjo 13-14 d. Jėzus padiktavo Dievo Gailestingumo Vainikėlį seseriai Faustinai. „Pirmiausiai sukalbėsi vieną „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, ir „Tikiu Dievą“, vėliau ties „Tėve mūsų“ karoliukais kalbėsi šiuos žodžius: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“; ties „Sveika, Marija“ karoliukais kalbėsi šiuos žodžius: „Dėl (sopulingos) skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“. Pabaigoje tris kartus kalbėsi šiuos žodžius: „Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio“ (Dienoraštis, 476).

Šia malda galima melstis tiek asmeniškai, tiek bendruomenėje. Tačiau, net jei meldžiamės vieni, neturėtume keisti maldos žodžių: „mūsų nuodėmes“ į „mano nuodėmes“; „būk gailestingas mums“ į „būk gailestingas man“. Šioje maldoje „mes“ reiškia besimeldžiantį asmenį bei visus tuos, už kuriuos yra meldžiamasi, o „visas pasaulis“ yra visi – gyvieji bei mirusieji. Jėzus mokindamas melsti gailestingumo „mums“, o ne „man“, ragina neapsiriboti individualiu prašymu, taip Dievo Gailestingumo Vainikėlis tampa pasiaukojančios meilės aktu. Ši malda primena paties Jėzaus maldą Alyvų kalne (plg. Jn 17), kurioje jis meldžia už visus jam pavestuosius, prašydamas apsaugoti nuo piktojo.

Kartais bendruomenėse girdime skirtingus vainikėlio maldos žodžius: dažniausiai yra pridedami įvairūs žodžiai bei sakiniai, pvz. būk gailestingas mums, Šventajam Tėvui, … ir visam pasauliui; arba – dėl skaudžios Jėzaus kančios, dėl septynių Marijos skausmų būk gailestingas mums… Taip pat kai kurie žmonės po „Tikiu Dievą Tėvą“ sukalba „Garbė Dievui Tėvui“ maldą. Dar būna atvejų, kai pabaigoje praleidžiama „ir viso pasaulio“. Dėl tokių maldos pakeitimų (naujų žodžių pridėjimo arba kai kurių žodžių praleidimo) yra keičiama Dievo Gailestingumo Vainikėlio reikšmė, o tai reiškia, jog kalbame jau kitokią, o ne Jėzaus padiktuotą maldą. Taip pat šios maldos nedera kalbėti taip, kaip yra kalbamas rožinis, pvz. atskiriant dešimtis intencijomis, apmąstymais arba kitokiais tekstais. Visas intencijas ir kitus maldavimus reikėtų susakyti pradžioje, prieš pradedant kalbėti Dievo Gailestingumo Vainikėlį, kurio tekstas turėtų likti nepakeistas, toks, kokį padiktavo pats Jėzus. Ši maldos forma turi Bažnyčios imprimatur (Bažnytinės valdžios leidimas publikuoti, platinti).

Pereikime prie šios maldos žodžių analizės.

Pradžios žodžiai „Amžinasis Tėve…“ rodo, kad ši malda yra skirta Dievui gailestingumo Tėvui per Jėzų Kristų – vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmonių.

„Aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę…“ Tačiau kaip žmogus gali aukoti Jėzų Dievui Tėvui? Kaip galima aukoti Tėvui jo Sūnaus Dievystę, jeigu Dieviškoji Tėvo ir Sūnaus prigimtis yra ta pati?

Pradėkime nuo antrojo klausimo. Žodį „dievystė“ reikia suprasti visos formuluotės kontekste. Jeigu išimtume šį žodį iš konteksto, tuomet iš tikrųjų jis reikštų Dieviškąją Jėzaus prigimtį, kuri yra tokia pati kaip Dievo Tėvo prigimtis. Tuomet Dievystės aukojimas būtų neįmanomas. Visa formuluotė apima žodžius „Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę“, o tai reiškia, jog yra kalbama apie Asmenį, tai yra apie Dieviškąją Jėzaus Asmenybę (dievystę) ir Jo žmogiškumą (išreikštą žodžiais – kūnas, kraujas, siela). Tai, ką išskiriam, yra Jėzaus asmuo, kurį melsdamiesi aukojame Tėvui.

Dviejuose Evangelijos pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimo įvykius – Krikštą Jordane ir Atsimainymą ant Taboro kalno – iš dangaus pasigirsta tie patys žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus.” (Mt 3, 17; Mk 9,7). Jie apreiškia Jėzaus dievystę. Todėl Jėzus, diktuodamas seseriai Faustinai „Gailestingumo vainikėlį” nurodo, kaip kreiptis į Tėvą, aukojant Jo mylimojo Sūnaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę.

Besimeldžiant vainikėlį reikia gerai suprasti Jėzaus kryžiaus auką. Dievas Tėvas atsiuntė į pasaulį savo Sūnų, kurio mirtis atnešė visiems žmonėms atpirkimą. Jėzus Kristus, kaip Dievas – žmogus yra vienintelis ir tobulas tarpininkas tarp nuodėmingo pasaulio ir gailestingo Dievo Tėvo. Tardami vainikėlio žodžius, jungiamės su mūsų Atpirkėju auka. Tai yra auka už mus, todėl galima sakyti, kad ir mes turime dalį joje ir galime ją aukoti, glaudžiai susivieniję su Jėzumi.

Žodis „aukoju“ pabrėžia besimeldžiančiojo susijungimą su Kristaus auka, kuris įmanomas visuotinės tikinčiųjų kunigystės dėka, leidžiančios aukoti dvasines aukas (visa tikinčiųjų bendruomenė yra kunigiška. Kiekvienas narys pagal savo pašaukimą ištikimai dalyvauja krikšto kunigystėje – Kristaus kaip kunigo, pranašo ir karaliaus, misijoje.). Kreipimasis „permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“ pabrėžia, kad susijungimas su Kristaus auka yra permaldavimas už visas besimeldžiančiųjų ir visų nuodėmes, už kurias prašoma Dievo užtarimo.

Sesuo Faustina Dienoraštyje užrašo savo maldą, kuri gali padėti suprasti ir Vainikėlio žodžius: „Glaudžiai vienijuosi su Jėzumi ir esu kaip maldavimo auka už pasaulį. Dievas man neatsakys nieko, kai Jo maldauju Jo Sūnaus balsu. Mano auka pati savaime yra niekas, bet kai ją jungiu su Jėzaus Kristaus auka, ji tampa visagalė ir turi galią permaldauti Dievo rūstybę. Dievas mus myli savo Sūnuje, sopulinga Dievo Sūnaus kančia yra nuolatinis Dievo rūstybės maldavimas.” (D. 482)

„Dėl skaudžios (skausmingos) Jėzaus kančios, būk gailestingas mums ir visam pasauliui.“

Šie žodžiai pabrėžia mūsų tikėjimą, kad Dievo gailestingumo mes patys nusipelnyti, „užsidirbti“ negalime. Gailestingumas mums dovanojamas tik per Jėzaus atliktą atpirkimo darbą, tik per Jį kaip vienintelį tarpininką – Jėzų Kristų, kurio kančioje ir mirtyje pilnai išsipildo/ apsireiškia Dievo Meilė. Šioje maldoje mes jungiamės su Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus ir remiamės Dievo Tėvo meile kenčiančiam Sūnui, o tuo pačiu – gailestinga meile kiekvienam žmogui.

„Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Amžinasis” – šiais žodžiais mes išpažįstame Dievo galybę ir viešpatavimą bei suvokiame priklausomybę nuo Jo iki laikų pabaigos priešpastatydami savo pačių silpnumą, kuriam būtinas Jo gailestingumas.

Viešpats per Šv. Faustiną mus kviečia melsti gailestingumo, prisiminti Jo kančią gailestingumo valandą: „Kai išgirsi, kad laikrodis muša trečią valandą, visa pasinerk į mano gailestingumą. Šaukis jo visagalybės visam pasauliui, o ypač vargšams nusidėjėliams, nes tą akimirką jis buvo atvertas kiekvienai sielai. (D. 1572) … šią valandą nieko neatsakysiu sielai, kuri manęs prašo per mano kančią…(1320)

 

 

bernardinai.lt