Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. II Velykų sekmadienis – Atvelykis (Dievo Gailestingumo sekmadienis)

 

 

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20,19 – 31)

 

MEILĖS RAŠTAS, mons. A. Grušas

Mokiniai buvo užrakinę duris dėl žydų baimės…

Baimė visuomet paralyžiuoja gyvenimą. Kalbėti apie ateitį ir pradėti gyventi iš naujo įmanoma tik susitikus, atvėrus širdį ir pradėjus kalbėtis. Jėzus tai tikrai gerai žinojo.

Jo mokiniai buvo išsilakstę, visi Jį paliko. Tikriausiai reiktų sakyti, kad buvo nebeįmanoma rasti mažiau patikimų žmonių, kaip toji pasimetusi ir išsigandusi grupelė. Tačiau ne kur kitur, o pas juos atėjo prisikėlęs Jėzus.

Tai buvo bendruomenė, kurioje neįmanoma jaustis gerai. Buvo užrakintos durys ir užkalti langai, todėl visiems stigo oro, ir atrodė, kad ten alsuojama vien skausmu. Po Viešpaties kančios išgyvenimo apaštalai buvo uždara, įsižiūrėjusi tik į save bendruomenė, nesugebanti atsiverti niekam, išskyrus nuosavą skausmą. Jai būtinai reikėjo gydytojo, todėl į tą užrakintą kambarį ir atėjo Jėzus.

Jis nepasirodė virš mokinių, ne iš tolo, bet „atėjo ir atsistojo jų tarpe“. Ne vien „pas mane“ ir ne vien „pas tave“ ateina Dievo Dvasia. Ji gyvena žmogiškų santykių gelmėje, yra tarsi kažkas trečias dviejų tarpe. Dvasia yra tai, kas sukuria gyvenimą.

Ateina ir atsistoja viduryje Jis, mokytojų Mokytojas, leisdamas suprasti, kaip įmanoma pataisyti savo gyvenimus. Jėzaus metodas yra ne pasiūlyti tobulą idealą, ne pabrėžti, kaip labai esame nutolę nuo Dievo sumanymo, bet paraginti judėti pirmyn. Visiems, pasidavusiems baimei, Jis dovanoja ramybę, netikintiems siūlo dar vieną progą, ragindamas pažvelgti į žaizdas ir įdėti į jas pirštą, o visiems, dar nepriėmusiems Dievo Dvasios, atveria plačius Dievo meilės horizontus.

Reikia pripažinti, kad Jėzus su apaštalais ir su visais mumis elgiasi labai humaniškai, nes drąsina gyventi, ragina pradėti, parodo pirmo žingsnio galimybes. Juk iš tiesų pirmąjį žingsnį padaryti visuomet įmanoma. Visi, bet kurioje situacijoje, galime atrasti tam drąsos.

Apaštalai savo patirtimi mėgino pasidalyti ir su Tomu, sakydami: „Mes matėme Viešpatį!“, tačiau šis, jausdamasis laisvesniu už kitus (juk jis vienintelis iš apaštalų rado savyje drąsos išeiti iš to užrakinto kambario ir vėl sugrįžti!), nepasitikėjo draugų žodžiais, jų jam nepakako. Ko gero, Tomas svarstė taip: „Jei Jėzus yra gyvas, tuomet ką jūs darote čia, užrakintame kambaryje, vietoje to, kad išeitumėte ir vėl pažvelgtumėte į spindinčią saulę? Juk jeigu Jis gyvas, tai reiškia, kad mūsų gyvenimas turi pasikeisti!“

Ir tada vėl ateina Jėzus, atsistoja viduryje ir taria: „Ramybė jums!“ Tai ne pasisveikinimas ir ne pažadas, bet kur kas daugiau: patvirtinimas, kad apaštalams yra duota ramybė, ji jau yra su jais, tai ne jų nuopelnas, o Dievo dovana.

Galiausiai Viešpats kreipiasi į Tomą: „Įdėk čia savo pirštą“. Jėzus jau išauklėjo Tomą vidinei laisvei, išmokė aklai nepritarti girdimai nuomonei, įkvėpė drąsos, o dabar dar duoda vieną pamokymą, kaip švelnų priekaištą: drąsa visuomet reiškia ir sugebėjimą įtikėti… Išganytojas supranta, kad Tomas dar nėra tam visiškai pasiruošęs, ir siūlo jam: „Įdėk, žiūrėk, paliesk…“

Jėzaus prisikėlimas nepanaikino vinių padarytų skylių, neišlygino žaizdų randų. Taip yra todėl, kad mirtis ant kryžiaus nėra paprastas išbandymas, kurį galima praeiti. Tos žaizdos – tai Dievo garbė, aukščiausias meilės taškas, pati gražiausia pasaulio istorija. Jėzaus kūne meilė parašė savo pasakojimą žaizdų rašmenimis, vieninteliais, kurie yra tikri ir niekuomet neapgauna.

Jie amžini, kaip ir pati meilė…

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-04-07

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt