Tėtis suprato, kad daugelį nesutarimų su vaikais galima išspręsti picerijoje. Kelerius metus išsivesdavo į miestą vyresniąją dukterį, ir tai būdavo tarsi tėvo-dukters pasimatymai. Nusprendė tą patį padaryti ir su mažiausiąja. Pirmam susitikimui nusivedė ją vakarienės į netoli namų esančią piceriją.

Patiekus picą, tėtis nusprendė, jog tai tinkamiausias momentas, pasakyti mergaitei, kaip jis ją myli ir brangina.

-Julija, – kreipėsi, – noriu, kad tu žinotum, jog tave myliu ir kad man bei mamai tu esi iš tiesų ypatinga. Nuolatos meldžiamės už tave, ir žinok, kad augdama tu kasdien daraisi vis šaunesnė. Mes negalime nesididžiuoti tavimi.

Pabaigęs šiuos žodžius, pakėlė šakutę, norėdamas valgyti, bet nesugebėjo kąsnio įsidėti į burną.

Mergaitė sulaikė tėvo ranką. Jų akys susitiko, ir mažylė švelniu balsu paprašė:

-Palauk, tėti. Palauk.

Tėtis nuleido šakutę ir iš naujo paaiškino dukrelei, kodėl jie su mama ją taip myli ir vertina. Po to vėl griebėsi šakutės. Tačiau ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą sykį jį sustabdė vis tie patys žodžiai: „Palauk, tėti. Palauk.“

Tą vakarą tėčiui taip ir nepavyko sočiai pavalgyti, tačiau mergaitė, nudūmusi pas mamą, jai pasigyrė:

-Aš tikrai esu ypatinga duktė, mama. Taip sakė tėtis.

 

Kažką mylėti yra nuostabu. Ir labai svarbu tai pasakyti.

 

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“