„Nes žmonės nėra daiktai“

 

ŽALIAAKĖ PABAISA

Kiškelis Otas ir voveriukas Linas buvo neišskiriami draugai. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens Trijų ąžuolų proskyna aidėjo nuo jų spygavimo, kai jie vaikydavosi vienas kitą tarp medžių. Truputį atlaidžiai iš tolo juos sekė šarka Pina. Ji nuolat dūsavo, nes labai norėjo žaisti su Linu ir stebėti su juo saulėlydį nuo didelio ąžuolo viršūnės. Tik nenorėjo, kad po kojomis painiotųsi tas kvailas kiškis. Otas nemokėjo nei skraidyti, nei karstytis medžiais, ir juo uodega buvo juokinga – kuokštelis baltų plaukų. Pina šnirpštė ir dūsavo. Iš lapijos ją stebėjo dvi piktos, žalios kaip smaragdai akys. Jos priklausė keistai pabaisai, kuri visada tūnojo šešėlyje, o dabar prisigretino prie šarkos.

-Smagu būtų pažaisti su tuo gražiu voveriuku,- sušnibždėjo ji.

-Žinoma, bet jis mieliau žaidžia su tuo niekam tikusiu kiškiu!

-Tau jau tikrai. Bet jei išties nori, kad voveriukas taptų tik tavo draugu, tai nėra labai sudėtinga!

-Ką turėčiau daryti?

Pabaisa kažką greitai sušnibždėjo ir Pina linktelėjo. Sulaukusi tinkamos akimirkos, kai voveriukas nuėjo valgyti pavakarių, Pina nusklendė žemyn ir nusileido šalia kiškučio.

-Tai būni vienas?

-Tik dabar!

-Keista, kad tau taip patinka tas voveriukas. Jis visiems sako, kad žaidžia su tavimi tik iš gailesčio. Dar jis kalba, kad esi priekvailis ir be jo būtum visai vienas.

Otas klausėsi išsižiojęs. Jo akyse susitvenkė didelė ašara.

-Linas sako, kad tu nieko nesugebi, net karstytis medžiais!- toliau drąsiai varė Pina. Nieko neatsakęs kiškelis Otas nuliuoksėjo šalin ir pasislėpė savo urvelyje. Šarka grįžo ant šakos.

-Gražiai susitvarkei,- pagyrė ją žaliaakė pabaisa.

Paskui pridūrė:

-O dabar turi… – ir vėl kažką piktai sušnibždėjo šarkai į ausį.

Kai grįžo Linas, Pina jo jau laukė:

-Nepatikėsi, girdėjau, kaip kiškelis kalbėjo, jog esi niekam tikęs žaidimų draugas, tuščiagarbis ir įžūlus!

-Tikrai?

-Žinoma. Dar jis sakė, kad esi tikras nuoboda.

Linas prarado ūpą ir labai nusiminęs sušnibždėjo:

-Niekada daugiau nežaisiu su Otu.

Pina to ir telaukė.

-Gali žaisti su manimi,- pasiūlė ji.

-Gerai.

Kitą dieną kiškelis Otas ir voveriukas Linas ėmė vienas kitą įžeidinėti:

-Daugiau su tavimi nedraugausiu!

Jie vaipėsi vienas priešais kitą ir galiausiai atsuko nugaras. Linas ir Pina pamėgino žaisti kartu, bet šarka turėjo didelį snapą, ir po kurio laiko Linas buvo nusėtas mėlynėmis. Pina jautėsi nusivylusi, o voveriukas ilgesingai galvojo, kaip buvo smagu leisti laiką su kiškeliu.

Taip Trijų ąžuolų proskyną apgaubė liūdesys. Tik žaliaakė pabaisa kikeno pasislėpusi lapijoje.

 

 

Pagalvosiu

• Elgtis su žmonėmis kaip su daiktais ar kaip su kieno nors nuosavybe yra didžiulė klaida.
• Ko nors norėdamas, negali to atimti iš kito – negalima pavogti kito meilės.
• Svarbu kiekvieną dieną padėkoti Viešpačiui už žmones, kurie mus myli, ir paprašyti Jo gausinti draugų būrį.
• Pavydas nepadarys mūsų laimingų.

 

Aš būsiu ištikimas tiems, kurie mane myli.

 

 

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“