„Nes aš esu tiesa“

 

PASIPŪTĘS PAGYRŪNAS

Bepas buvo pasipūtęs pagyrūnas, todėl jo niekas nemėgo. Vieną pavasario dieną Bepas ėmė rėkalioti:

-Užmušiu kiekvieną prakeiktą gyvį tuose prakeiktuose kalnuose! Tuomet visi norėsite nupirkti man išgerti, paploti per petį ir kartu nusifotografuoti!

-Gal kartais nusipirkai naują šautuvą? – paklausė kažkas.

-Ne, – atsakė senis, – išdrožiau švilpuką!

Visi aplink ėmė juoktis, bet senis įžūliai juos nužvelgė.

-Švilpuku galiu pamėgdžioti bet kurį gyvūną: elnią, bebrą, usūrinį šunį…

Gerokai paklaidžiojęs po mišką Bepas ištraukė švilpuką ir pamėgdžiojo elnio balsą. Šauksmą išgirdo mažas elniukas ir išlindo iš miško. Bepas šaltakraujiškai išsitraukė šautuvą, nusitaikė į gyvūnėlį, pokšt, iššovė, bet nepataikė.

Stambi lūšis irgi išgirdo elnio šauksmą ir šuoliais pasileido per mišką laižydamasi ūsus ir tikėdamasi suėsti didelį elnią. Pamačiusi Bepą, ji įrėmė į jį akis. Dabar Bepo šautuvas buvo neužtaisytas, bet senis čiupo švilpuką ir pamėgdžiojo kalnų liūto riaumojimą.

Tas garsas išgąsdino lūšį, ir ji dingo miško tankmėje taip greitai, tarsi ją išties būtų vijęsis liūtas. Lūšis nebuvo vienintelė, girdėjusi liūto riaumojimą. Didelė liūtė uždususi skubėjo per mišką galvodama, kad jos draugas rado gerą grobį vakarienei. Pamačiusi Bepą, liūtė pažvelgė į jį ir kreivai nusiviepė. Bepas žaibiškai griebė švilpuką ir pamėgdžiojo lokio riaumojimą, kuris taip išgąsdino kalnų liūtę, kad ji dingo tarp medžių, tarsi ją vytųsi tikras lokys.

Liūtė nebuvo vienintelė, kuri išgirdo lokio riaumojimą. Jį išgirdo ir vienišas milžiniškas lokys, kuris viltingai pamanė radęs draugę. Tačiau jis rado tik Bepą. „Nors tiek“, – patenkintas suurzgė lokys ir suėdė senį.

Na ir pasipūtęs pagyrūnas buvo tas senis Bepas.

 

 

Pagalvosiu

• Meluoti, norint pasirodyti geresniam, pasipuikuoti ir pasigirti, yra kvailas elgesys, atstumiantis draugus.
• Reikia išmokti nebijoti tiesos, net kai sunku.
• Svarbu neskleisti apkalbų ir paskalų.
• Reikia galvoti, ką kalbi, ir sakyti tai, ką galvoji. Gražu sakyti komplimentus, bet nereikia meilikauti.

 

Aš noriu, kad kiti visada galėtų manimi pasitikėti.

 

 

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“