Vardan Dievo
Pradedame naują dieną. Nuobodu, nes ji vėl bus tokia kaip kitos: slinks per mūsų gyvenimą niūriai ir įprastai, kol kasdieniškai išnyks. Pamėginkime ją pradėti ne dėl savęs, bet Vardan Dievo. Tada ji taps Išminties ir Meilės sumanytu lobiu, galimybe kantriai ir ištikimai vykdyti savo pareigą. Nauja diena – Dievo mums dovanojama laiko dirva, kurioje turi bręsti amžini mūsų pastangų vaisiai.
Todėl drąsiai, džiugiai ir užtikrintai sakykime: Vardan Dievo. Tegu mūsų silpnybes perkeičia Sūnaus stiprybė Kryžiaus valandą. Mūsų kasdienes pareigas tepersmelkia Dvasia, pripildydama jas amžinybės malonėmis. Mūsų ramybė, kantrybė, nuoširdumas tepaliudija, jog visos tikrovės širdies gelmė yra pats Dievas – gerumas ir amžina meilė.
Sąžiningai ir nuoširdžiai tarkime: Vardan Dievo, kad jo planas apimtų suirutes, kad ir visa, kas atrodo be jokios išeities, turėtų išeitį jo begalinėje laisvėje, kad mūsų ašaros būtų išverktos į galutinę Dievo ramybę ir mūsų juokas įsilietų į Jo meilę. Koks geras būtų šios dienos vakaras, jei jau dabar mes ne tik žodžiu, ne tik baimingai nusiteikę, o ištikimos ir drąsios širdies gelmėje ištartume: Aš pradedu šią dieną vardan Dievo.
Ši diena turi neapsakomą, slaptingą vertę. Nė vienas jos akimirksnis, nė viena minutė ar valanda negali būti pakeista jokia kita. O pilkas ir monotoniškas gyvenime, kiek tavyje lobių. Kiekviena valanda nepanaši į kitą, taigi pilkuma ir monotonija išnyksta, kai į viską žvelgiu tikėjimo akimis. Malonė, skirta man šią valandą, kitą valandą nepasikartos. Bus duota ir kitą valandą, bet jau ne ta pati. Laikas praeina ir niekada negrįžta. Tai, ką jis užsklendžia savyje, niekada nepasikeis, užantspauduojama amžiams. (Šv. Faustinos dienoraštis, 62) Ši laikiniausia Dievo dovana, būtent dėl jos laikinumo yra ir brangiausia, o dėl brangumo ir labiausiai pažeidžiama.
Pasaulietinis požiūris – „Nieko nedaryki tuoj, ką gali daryt rytoj.“ Dievas mąsto kitaip: rytoj, dovanodamas naują dieną, duosiu tau ir naują užduotį. Nauja užduotis gali būti panaši į senąją kaip du vandens lašai, bet ji bus nauja, kitokia, nes ji turės naują kontekstą, nes tu ir aš jau būsime šiek tiek kitokie, milimetru priartėję prie amžinybės slenksčio. Šis nepermaldaujamas vienkartinumas – laiko skausmas ir jo taurumas, dieviškos belaikės amžinybės atspindys. Pripildykime šiandieną savitu turiniu: meile, taika, kantrybe, ištikimybe, drąsa ir džiugiu pasitikėjimu. Galbūt ne iš karto pavyks, bet palaipsniui mūsų pastangos priimti laiko dovaną ir ją maksimaliai išnaudoti brandins šventumo vaisius amžinybei.
Gyvenimas nėra eksperimentas, kurį būtų galima bet kada pakartoti. Tačiau įmanoma jį pradėti iš naujo, su nuostaba, lyg šiandien jį gautume pirmąsyk. Galbūt praleista daug progų, iššvaistyta daug galimybių, ir prie tų kryžkelių, kur pasirinkome klaidingą kryptį, nebesugrįšime. Tačiau kol esame čia ir dabar, kol Dievas dar siūlo savo meilę, kelias pas Jį dar atviras. Šiandien, šią akimirką paliekame tai, kas jau praeityje ir viską pradedame iš naujo. Nauja pradžia gali atrodyti juokingai menka ir paprasta, bet ji bus su ignacišku MAGIS prieskoniu: truputį daugiau linksmumo, truputį daugiau dėmesio kitam ir jo skausmui, truputį daugiau kantrybės ir supratimo. Truputis geros valios – ir ši diena taps naujo gyvenimo pradžia, į kasdienybę įžengs amžinybės tikrumas. Būk pasveikinta, nauja diena!
Jūratė Bieliauskaitė
Šaltinis: Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) rektoratas
Kategorija Straipsniai