Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2-10)

ŽMOGAUS VEIDO ŠVIESA, mons. Adolgas Grušas

Iš akmenuotos dykumos į šviesos nutviekstą kalną, nuo gundymų – į atsimainymą… Pirmųjų dviejų gavėnios sekmadienių Evangelijos skaitiniai mums pateikia savotišką dvasinės kelionės, kurią kiekvienas mūsų privalo įveikti, santrauką. Pirmiausia reikia, kad Evangelijos šviesa pasiektų mūsų sielos šešėlius ir sąstingį, o paskui privalome išlaisvinti mumyse slypinčią šviesą. Ji tikrai egzistuoja, nes pats Viešpats Jėzus yra mus pavadinęs „pasaulio šviesa“. Psalmių autorius tvirtina, kad tam reikia „pažvelgti į Dievą“, o jau tada mus apgaubs spindulinga Dievo šviesa, ir mūsų veidai nebebus apsiniaukę.

Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus pradėjo savo veiklą, visiems skelbdamas Gerąją Naujieną, kad prisiartino Dievo karalystė, ragindamas atsiversti ir tikėti, kad Jis gali pagydyti sužeistas širdis. Šiandien Evangelijos ištraukoje galime pamatyti, kokios yra Dievo artumo pasekmės: mes galime matyti pasaulį kitokioje šviesoje ir atpažinti jame esantį grožį.

„Jėzus užsivedė savo mokinius į aukštą kalną“… Kalnas – tai dangų perplėšianti žemė, vieta, kurią pirmiausia pasiekia tekančios saulės spinduliai, o jai besileidžiant, kalnas atspindi paskutinius atspindžius. Biblijoje kalnai vadinami žemės pamatu ir arčiausiai dangaus esančia vieta, kurią Dievas visuomet renkasi, norėdamas prabilti į savo tautą ir jai apsireikšti.

„Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė baltai spindėti“… Netgi negyva medžiaga yra persmelkta šviesos, kuri sužavi Petrą, ir jis prabyla: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines“. Šis Petro entuziazmas ir jo žodžiai „gera mums čia“ iš tiesų yra labai reikšmingi ir leidžia suvokti, kad norint, jog tikėjimas gaivintų mūsų dvasią, kad stiprintų ir būtų mums atrama, jis turi prasidėti nuo nuostabos, nuo įsimylėjimo, nuo mūsų lūpose pasigirdusio žodžio: „kaip gera“. Tikėti – tai kartu su Petru atrasti gyvenimo grožį, suteikti prasmę viskam, ką darome: ryto pabudimui, mūsų švelnumui, darbui ir poilsiui. Tikėjimas yra ta šviesa, kuri leidžia priimti ir pripažinti, kad visas gyvenimas turi prasmę, kad visa, kas gera, yra nutvieksta Dievo šviesos, kurios niekuomet neįveiks blogis ir nuodėmės tamsybės, o mūsų gyvenimo istorija sulauks laimingos pabaigos, nes Dievas čia yra pridėjęs savo ranką ir niekuomet neatsitrauks.

Petrą sužavėjo ne stebuklo spindesys ar visagalybės žavesys, bet Jėzaus Veido grožis, kilnus ir tyras žmogaus veidas, toks, kokį savo planuose matė Dievas. Petras suvokė, kad atsimainymas yra ne vien tiktai įvykis, susijęs su Jėzaus asmeniu, bet čia, toje aukštoje vietoje, kalbama apie mus visus, ir kaip tik čia galima išvysti tikrąjį žmogaus veidą, kurį šventasis Tomas Akvinietis vadina mūsų ateitimi ir viltimi.

Ten, ant kalno, pasigirsta ir dangaus Tėvo balsas, tačiau iš karto pasislėpdamas už Sūnaus žodžių: „Jo klausykite!“ Mokiniai užkopė ant kalno, kad pamatytų, o jiems buvo liepta klausyti. Tikriausiai tie žodžiai, jiems nusileidus žemyn, dar ilgai skambėjo ausyse: „Klausykite Jo!“ Mūsų pašaukimas yra išlaisvinti, tegul ir sunkiai, su didelėmis pastangomis, visą grožį, kurį Dievas paslėpė mumyse, o tai visų pirma galime padaryti, klausydami Dievo žodžio.

Tik taip pasaulyje nušvinta šviesa…