Kraunasi...

Kas šiandien yra šventyklos prekystaliai?

Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: ‘Mano namai turi būti maldos namai’, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (Lk 19, 45-46).

Šios dienos Evangelija tarsi supurto. Pažadina. Veikia kaip adrenalinas. Dieviškajam Mokytojui įžengus į šventyklą, ten kyla tikras chaosas. Jėzaus veiksmai ir žodžiai gal netgi nugąsdina, ar bent jau sukelia pagarbią baimę. Antai skaitome: „įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus“. Lukas aprašo šią sceną gan santūriai. Paraleliniame evangelisto Jono tekste (Jn. 2, 14–18) sutinkame Jėzų, kuris, susisukęs iš virvučių rimbą, išvaro avis ir jaučius, išbarsto keitėjų pinigus, išvarto jų stalus.

Šio evangelinio siužeto tikslas – sukelti žmogui tam tikrą nerimą. Natūraliai turėtų kilti klausimas: gal ir mes kažką svarbaus praleidome, nesužiūrėjome. Apsipratome. Nusakralinome, neišsaugojome ir subjaurojome kažką tyro, sakralaus, dieviško. Kas mumyse Dievo Sūnų gali taip labai užgauti, užrūstinti. Kas mūsų, krikščionių, laukia anapus įsivaizdavimų, mūsų susikurtų dvasingumo įvaizdžių ir teologinių išvedžiojimų tiesioginiame eteryje, akistatoje su Kristumi, kuri vyks ir po mirties, ir Antrojo Atėjimo metu.

Kas šiandien yra tie šventyklos prekystaliai, prekės, kas tas balastas, sukeliantis Dievo pyktį? Ko Kristus laukia iš mūsų, krikščionių, ir kuo mes Jį piktiname? Kaip nenuvilti Viešpaties? Į šiuos klausimus tikslius atsakymus galime rasti Dievo Žodyje ir jį paaiškinančiuose šventųjų tėvų raštuose.

Iš Šventojo Rašto žinome, jog visi žmonės po mirties, taip pat ir laikų pabaigoje didžiojo Teismo dieną turės atsiskaityti už savo gyvenimą: darbus, žodžius ir mintis. Pagal šventųjų dykumos tėvų ir vėlesnių šventųjų raštus, senųjų laikų stabmeldžiai bus teisiami pagal sąžinę, judėjai – pagal Senojo Testamento Įstatymus, o krikščionys – pagal Naujojo Testamento įsakymus. Kyla klausimas, ar skaitydami Evangeliją, mes tuos Jėzaus įsakymus įžvelgiame, ar ne.

Rytų krikščionys svarbiausiais laiko Jėzaus įsakymus, pasakytus Kalno pamoksle: palaiminti skurdūs dvasia, liūdintieji, romieji, gailestingieji ir t. t.

Žvelgiant išsamiai, apibendrinant visus pagrindinius Dievo Sūnaus reikalavimus krikščionims, gauname evangelinių dorybių, kuriomis turime pamažu daryti panašūs į Kristų (susilaikymas, tyrumas, romumas ir kitos). Pasak šventųjų tėvų, evangelinėmis dorybėmis virsta išgijusios aistros.

Aistros – tai vidinės galios mumyse, kurios buvo sukurtos tam, kad jomis panašėtume į Dievą, tačiau po Adomo nuodėmės šios galios išsikreipė, modifikavosi ir netgi tapo žaizdomis, balastu, užteršiančiu vidinę šventyklą.

Jei nepažįstam, nepastebim savo aistrų, nekreipiam į jas dėmesio, visiškai nesistengiam kovoti su jomis, jei mumyse nėra nuoširdžios Atgailos, nuolatinio metų metais trunkančio dvasinės higienos darbo su savimi, tai priimdami šv. Komunijoje Dievo Sūnų, patalpinam jį tarp prekystalių, stalų, prekių, šiukšlių, ir visokio kitokio šlamšto, kuriuo pripildyta mūsų dvasia.

„Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“, – sako Jėzus šiandienėje Evangelijoje.

Iš tiesų mūsų laikais paplitę du požiūriai. Du kraštutinumai. Vienas – retesnis – pažinus savo silpnybes ir aistras bei patyrus nesėkmes kovose su jomis, nusiminti. Kitas – labiau paplitęs – ignoruoti visą vidinį purvą, motyvuojant, jog neverta kapstytis, nes vėl įkrisiu į savo senuosius įpročius. Šiandien netgi populiaru galvoti, jog tam, kad patirtum Dievo Gailestingumą, visiškai nebereikia nei mūsų valios, apsisprendimų, atgailos, pastangų. Kad nebereikia stengtis bent kiek išvalyti savo vidinę šventyklą. Taip manydami esame nemandagūs žmonės, kurie pakviečia garbingą svečią į purviną kambarį bei pavaišina jį iš neplauto dubenėlio.

Jei žmogus dirba su savimi, pamažu valo ir gydo savo dvasią, tai harmoningai gyja visa asmenybė. Pamažu jis pradeda ragauti Dievo ramybę, lengvumą, džiaugsmą.

Tad nebijokime susitikti griežtą Jėzų Kristų savo gyvenime. Griežtumas ir reiklumas nėra demoniški Dievo įvaizdžiai, kaip kas nors galėtų pagalvoti. Tai yra iššūkis ir kvietimas keistis, tai pagalba mums augti, gyti. Apreiškime Jonui parašyta: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu“ (Apr.3, 19).

Kaip chirurgų niekas nevadina žiauriais žmonėmis, nes žino, jog skalpeliu jie gydo ir gelbėja žmonių gyvybes. Tad net ir griežtais būdais bei skausmingomis priemonėmis kartais Viešpats perspėja, kad pradėtume atsakingai žiūrėti į savo dvasinį gyvenimą ir jaustume atsakomybę už Krikštu gautą malonę būti krikščionimis.

Krikštas – vidinės šventyklos „šventų švenčiausioji“. Dievo Karalystės sėklelė. Auginsim ją ar pražudysim, priklauso nuo mūsų.

Šventasis Makarijus, nuo dykumos kaitros slėpęsis vėsiame senojo žynio kape, melsdavosi už jo sielą. Kai šis jam apsireiškė ir dėkodamas liudijo, jog Makarijaus malda bent trumpam sumažino jo kančias, Makarijus paklausė: „Ar yra dar kas nors žemiau negu jūs? Žynys atsakė: „Taip, žemiau nei mes būna – dar labiau kenčia jūsiškiai – krikščionys, kurie, nors ir priėmė Krikštą, bet negyveno taip, kaip jiems reikia.“

 

 

 

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-03

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt