Šventadienio pamokslas. XXXI eilinis sekmadienis


a- A+

 

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’. O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“. (Mt 23, 1–12)

GANYTOJAS, KURIO LAUKIA ŽMONĖS

Tikriausiai, reiktų sutikti, jog fariziejų raugo pakanka visais laikais. Ne kartą susiduriame su situacija, kai tikintieji visiškai teisėtai priekaištauja savo dvasios vadovams, kad jie nevykdo tų reikalavimų, kuriuos pateikia žmonėms. Dažnai tai tampa netgi savotišku pasiteisinimu, norint išsisukti iš vienos ar kitos priedermės, kurią reikia įvykdyti ir kuri, tikinčiųjų nuomone, pažeidžia jų teises.

Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro…

Šie Išganytojo žodžiai drąsina ganomuosius, tačiau kartu tampa priekaištu ganytojams, kurie kartais pasimeta, nelabai žinodami, ko iš jų laukia žmonės. Jie juk irgi yra tokie patys žmonės, pajutę savyje Dievo kvietimą ir išdrįsę į jį atsiliepti, tačiau likę kartu su savo jausmais ir silpnybėmis.

Tad, ko gero, šiandien ir verta sustoti ties klausimu, ko tikintieji laukia iš savo ganytojų…

Nemanau, kad jie iš kunigų reikalautų nepaprastos tobulybės, būtent, visiško atitikimo tarp žodžių ir darbų, mokymo ir kasdieninio gyvenimo, patarimų ir praktinių pavyzdžių.

Jeigu leidimas skelbti Dievo žodį būtų griežtai priklausomas nuo visapusiškai pavyzdingo elgesio, nė vienas kunigas neturėtų teisės praverti burnos ir bažnyčių sakyklos liktų tuščios. Išimtį galėtų sudaryti šventieji, tačiau ir šiuo atveju nebūtų kam kalbėti Dievo vardu, nes bet kuris šventasis nežino, kad jis toks yra, ir laiko save vienu didžiausių nusidėjėlių.

Tikintiesiems jau pakyrėjo pamokslininkai, abejingais veidais kalbantys apie aukščiausius dalykus ir net nemėginantys suprasti žmonių rūpesčių, bijantys net mintimis prisiartinti prie vargo ir skausmo.

Tikriausiai, pakaktų, kad kunigas kalbėtų apie  tai, ko jis pats siekia, stengiasi, nors tos pastangos ir ne visuomet būna apvainikuotos sėkme. Kunigu pasitikima ne tuomet, kai jis kalba apie nepasiekiamas aukštybes, bet kuomet jame pačiame galima matyti ieškantį, vargstantį, dvasioje kovojantį su savo silpnybėmis žmogų, kuris, kad ir suklupdamas, nenustoja kopęs aukštyn, o, padaręs klaidą, turi nusižeminimo tai išpažinti.

Toks kunigas, išgirdęs kritiką savo atžvilgiu, neliepia kritikuojančiam tylėti, sakydamas, jog šis nieko nesupranta ir negerbia vyresniųjų. Jis sutinka kalbėtis, diskutuoti, netampa vien kaltintoju, bet sugeba viską kritiškai įvertinti, nevengdamas tapti ir kaltinamuoju.

Tai, ką girdime iš kunigo lūpų niekada negalės būti absoliučiai patvirtinta darbais, tačiau pakanka, jei jo balse galima justi nuoširdų tikėjimą, sumišusį su skausmu ir liūdesiu, kilusiu dėl to, kad jis supranta tą milžinišką disproporciją.

Tikintieji nelabai noriai klausosi griežtų pamokymų ir nurodymų, skelbiamų savo neklaidingumu įsitikinusio asmens. Jie nereikalauja, kad kunigas pateiktų savo “šventumo liudijimą”. Jiems pakanka jausti, jog tai yra žmogus, besistengiantis ir nesiliaujantis stengęsis tapti geresniu. Drauge su savo ganomaisiais…

 

Mons. Adolfas Grušas

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-11-04


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt