Į klebonijos duris pasibeldė purvinas, apdriskęs jaunuolis. Tai buvo policijos ir įsiutusių sėbrų ieškomas nusikaltėlis, nežinojęs, kur slėptis. Duris atvėrusį senyvo amžiaus kunigą suglumino ir suneramino šis apsilankymas.

-Priimkite mane, tėve. Aš patekau į bėdą.

-Gerai. Šią naktį gali praleisti čia. Bet tik šią naktį. Rytoj iš ryto turėsi išeiti!

Tą naktį senasis kunigas mirė ir nuėjo į dangų.

Jėzus jį maloniai sutiko ir tarė:

-Iš tiesų kiekvieną kartą, kai padarai ką nors vienam iš mažiausiųjų mano brolių, padarai man!

Kunigas buvo laimingas, tai girdėdamas.

Tačiau Jėzus tęsė:

-Ateik, įženk į rojų. Šią naktį gali praleisti čia. Bet tik šią naktį. Rytoj iš ryto turėsi išeiti!

Jėzus tuščiai nekalba.

„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ (Evangelija pagal Matą 7, 21-23)

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“