Karalius beprotiškai įsimylėjo dailią beturtę valstietę ir liepė atvežti ją į rūmus. Jis rimtai ketino ją vesti ir padaryti karaliene.

Tačiau vos įžengusi į rūmus, mergina susirgo sunkia paslaptinga liga. Jos būklė ėjo vis blogyn ir blogyn. Buvo sukviesti žymiausi karalystės gydytojai ir žiniuonys. Tačiau nieko neįstengė padaryti. Vargšės mergaitės gyvybė jau kybojo ant plauko. Kritęs į neviltį valdovas pasiūlė pusę savo karalystės tam, kuris merginą išgydys. Tačiau niekas nesiryžo.

Atėjo tik vienas senas išminčius ir paprašė leidimo pasikalbėti su mergina vienu du. Po to jį priėmė nežinioje kankinęsis karalius.

-Jūsų didenybe,- tarė išminčius,- turiu neklystamą vaistą jūsų sužadėtinei. Tai labai skausmingas vaistas… tačiau ne merginai, o jūsų šviesybei.

-Pasakyk, kas tai! – sušuko karalius. – Ji turi jį gauti, kiek tai bekainuotų!

Išminčius pakėlė akis į karalių ir tarė:

-Mergina įsimylėjo vieną iš jūsų kareivių. Leiskite jai už jo ištekėti ir ji akimirksniu pasveiks.

Valdovas sustingo tyloje. Jis pernelyg karštai mylėjo merginą, kad leistų jai numirti. Tad pritarė merginos ir kareivio vestuvėms.

Mergina, žinoma, pasveiko. O karalius kasdien darėsi vis liūdnesnis, jo jėgos seko, kūnas silpo, ir galiausiai jis atsidūrė ant mirties slenksčio. Buvo pakviestas išminčius, pagydęs merginą. Senolis palinko prie valdovo lovos galvūgalio, tačiau tik papurtė galvą ir sumurmėjo:

-Vargšas karalius! Jam nėra vaistų. Nes niekas jo taip nemyli, kaip myli jis.

Todėl Dievas pasaulyje turėjo mirti. Niekas Jo taip nemyli, kaip Jis myli.

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“