Pradžią skaitykite  Pirmasis Jėzaus žvilgsnis      Juozapas – Jėzaus Įtėvis

Mūkimas išblaškė Kūdikėlio mintis: jo dėmesį patraukė jautuko ir asilėlio physique du role (pranc. – fizinis vaidmuo). Čia jie atstovavo gyvūnų pasauliui; be šios garbingos padėties, jie dar atliko ir labai praktišką vaidmenį, nes šildė prakartėlę, tik dėl jų ji buvo tokia svetinga. Jiems šiltai ir jaukiai alsuojant, Kūdikėlį užplūdo dėkingumas šiems vargšams gyvulėliams: pradiniame Kūrėjo plane, kai žmogus dar nebuvo visko sugriovęs pirmaprade nuodėme, žmonėms ir gyvūnams buvo skirta gyventi kartu palaimingoje draugėje, kur kiekvienas pagal savo išgales tarnavo bendram gėriui.

Kūdikėlis pagalvojo, kokia atsakomybė slegia žmones dėl jų santykio su didžiaisiais pasaulio namais, ir suprato, kad tapo žmogumi dar ir tam, kad atkurtų žmonių ir gyvūnų bei viso gamtos pasaulio tarpusavio darną. Vieną dieną visa tai bus pavadinta ekologine atsakomybe: bet ten, tame tvartelyje, buvo patiriama tiesioginė žmonių, Dievo ir gyvūnų brolybė. Kūdikėliui tai patiko ir priminė prarastąjį ir pažadėtąjį rojų. Argi jis neatėjo į šį pasaulį ir šio pradžios sodo atkurti? Argi ne jo misija – raginti žmones kitaip žvelgti į gyvūnus ir dalykus, pagarbiai, blaiviai ir net draugiškai? Plūstelėjo dar vienas staigus dieviškosios visažinystės gūsis, atnešęs mintį apie tą nedidelę saujelę žmonių, per visą istoriją supratusių šią žinią.

Ir štai jam pasirodė, kad šventasis Pranciškus akimirkai įžengė į tvartelį ir dalyvauja šioje pirmojoje prakartėlėje, kurią jis atkurs pirmasis, o po jo – daugybė pasaulio namų!

Paskui Kūdikėlis paklausė savęs – keistos mintys Kūdikėliui! – kodėl iš begalės gyvūnų kaip tik šie du yra jo Gimimo grotoje. Tarsi įskaičiusi šias mintis Motina, kaip ir visos pasaulio mamos su savo vaikams, pradėjo jam pasakoti istoriją: „Kai su Juozapu keliavome į Betliejų, angelas sukvietė visų rūšių gyvūnus, nes norėjo išrinkti padėjėjus mūsų šeimai. Pirmasis prisistatė liūtas: „Tik karalius yra vertas tarnauti Pasaulio Karaliui, – pasakė jis. – Sudraskysiu visus, kurie bandys prisiartinti prie Kūdikėlio!“ „Tu pernelyg plėšrus“, – atsakė jam angelas. Iškart po jo atėjo lapė. Ji vylingai pareiškė: „Aš esu tinkamiausias gyvūnas. Marijai ir Juozapui kasdien nešiu po gražų gaidį!“ „Tu pernelyg nesąžininga“, – tarė angelas. Vienas po kito ėjo gyvūnai, daugybė gyvūnų, kiekvienas su savo nuostabiais talentais. Veltui. Angelui neįtiko nė vienas. Tada jis pamatė asilą ir jautį, kurie nuleidę galvas dirbo lauke šalia tvartelio. Angelas juos pašaukė: „O jūs nieko negalite pasiūlyti?“ „Nieko, – atsakė asilas ir nuolankiai nuleido ilgas ausis, – mes ničnieko nemokame, tik būti nuolankūs ir kantrūs!“ Jautis nedrąsiai pridūrė: „Galėtume kartkartėmis stimburiais nubaidyti muses…“ Pagaliau angelas nusišypsojo: „Jūsų man ir reikia!“

Nusišypsojo ir Kūdikėlis – paaiškinimas jį įtikino. Jis pajuto, kad pasaulyje jį priims tokie kaip jautukas ir asilėlis, tie, kurie gyvenime išmoko stipriųjų nuolankumo ir kantrybės…

Bruno Forte
Ištrauka iš knygos: Šventos Kalėdos. Prakartėlės meditacijos.