Ne tik prieš Vėlines, bet ir po jų dažniau lankomės kapinėse, tvarkome kapus, kuriuose ilsisi mūsų artimųjų palaikai, arba, tiksliau sakant, jie, veikiami Apvaizdos nubrėžtų gamtos dėsnių, dūla ir atliepia Biblijos tiesą: „Žmogau, dulkė esi ir į dulkę pavirsti“ (plg. Per 3, 19). Po biologinės mirties kūnai nyksta, bet sielos, atsiskyrusios nuo jų, įgyja naują gyvybingumo pagreitį ir tampa liudininkėmis, kad tai, kas yra nemaru, negali būti laidojama, nes ant gyvybe plazdenančių ir amžinybe alsuojančių substancijų niekas nepila smėlio bei nededa vystančių vainikų.

Kas laukia kiekvieno asmens, kurio širdis, dar prieš keliolika sekundžių vykdė gyvybiškai svarbų laikiną žmogiškosios egzistencijos palaikymo vaidmenį, bet, net kartais taikant visus efektyviausius šiuolaikinės medicinos gaivinimo būdus, nustojo plakusi ir daugiau ji niekada nebekrustels krūtinėje? Tada iš mirties sąstingiu – visų gyvybinių organizmo funkcijų sustojimu – paženklintų kūnų sielos kaip paukščiai, paleisti iš narvelių, skrieja į anapusybę, kad, įgijusios naują būvį, bematant susitiktų su Tuo, į kurį pažvelgus taptų absoliučiai aišku, kas yra ko vertas ir kokia laukia amžinoji lemtis…

Kiekviena diena mums dovanojama, kad tinkamai pasirengtume svarbiausiam paskutiniam gyvenimo judesiui, kuriame, pavyzdžiui, net sunkios ligos metu galėtų išryškėti nepalaužiamas ligonio atsidavimas Viešpačiui ir visiškas pasitikėjimas Juo, suprantant, kad netrukus bus peržengta lemtinga ir paskutinė šio gyvenimo riba, už kurios viskas priklausys tik nuo gailestingiausio ir teisingiausio Dievo malonės. Dabar yra Jo ir mūsų bendromis pastangomis kuriamas gyvenimas, o kai baigsis šio laiko limitas ir atsidursime amžinybėje, tada Kristaus krauju kiekvieno atpirkto kūrinio galutinį ištobulinimą, numatytą pagal išankstinį planą, įvykdys Vienintelis, kuris gali kurti savaip išbaigtus šedevrus bei juos nuolat savo augančioje meilėje išlaikyti…

Kad Aukščiausiasis amžinybėje galėtų kiekvieną iš mūsų taip tobulinti, kad drauge su Juo galėtume išgyventi šios augančios laimės džiaugsmą, gyvendami žemėje sąžiningai atlikime visus – net mažiausius – darbus, užsiėmimus, skirdami juos Viešpačiui ir aplinkinių gerovei.

Viena mergaitė augo darnioje, ją mylinčioje šeimoje. Mirus jos seneliui, tėvai norėjo nuslėpti šį skaudų faktą. Jie teigė, kad senolis susirgo, todėl guli ligoninėje; vėliau, kad išvažiavo į sanatoriją… Paaugusi ji suvokė, kad tėvai melavo, ir jos pasitikėjimas suaugusiais žmonėmis susvyravo. Dukra tesugebėjo ištarti: „Jūs esate melagiai!“ Mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, todėl mes turėtume su šia tiesa susigyventi ir ramiai apie tai kalbėtis su savo vaikais, parinkdami jiems suprantamus bei aiškius žodžius. Taigi nebijokime pasakyti tiesą, kuri ne tik juos nuliūdins, bet ji bus juos ugdanti gyvenimo pamoka, o mums – dvasinis laimėjimas, mus dar labiau vienijantis su pačia Tiesa, nes iš tiesų stengiamės ir mąstyti, ir elgtis taip, kaip Dievo Dvasia mus skatina, įkvepia ir veda.

Šv. Augustinas rašė: „Visas gyvenimo laikas yra ne kas kita, kaip bėgimas į mirtį. Šiame bėgime niekas nei šiek tiek negali sustoti, nei lėčiau keliauti. (…) Per trumpą gyvenimą diena ne greičiau prabėga kaip per ilgą. Abiem atvejais skubama vienodai, tik tikslas, prie kurio bėgame, vieniems yra arčiau, kitiems toliau. Ilgesnį kelią eiti nereiškia lėčiau keliauti.“ Tad nešvaistome laiko ir, neužsiimdami pašaline bei sielos veržimosi prie Dievo trikdančia veikla, darome tai, kas mums padeda gerumo darbais (be pavydo) lenktyniauti bėgant į mirtį…

Nors ir pavargsime, bet mūsų laukia atpildas – išauš amžinybėje palaimintas rytas, kuriame nebus vakaro, ir Dievo šviesoje pamatysime tuos artimuosius, kurie, dėl savo išganymo nebesirūpindami, už mus meldėsi, kad mes pagaliau galėtume susitikti su jais didžiojoje Velykų menėje, ir vieni kitus apkabinę, ilsėdamiesi Kristaus meilėje, tartume iškalbingiausią žodį pasaulyje: „Aleliuja!“