Rugsėjo 20 dieną Bažnyčia mini šventąjį Andriejų Kim Taegoną – pirmąjį Korėjos kunigą – ir jo draugus kankinius, kurie XIX amžiuje paaukojo savo gyvybę už Kristų. Ši šventė yra viena stipriausių liudijimų visoje Bažnyčios istorijoje apie tai, kaip Evangelija gali įsišaknyti tautos širdyje net persekiojimų, baimės ir mirties akivaizdoje. Korėjos Bažnyčios istorija ypatinga tuo, kad krikščionybė ten iš pradžių plito ne per misionierius, bet per pačius pasauliečius, kurie, atradę Evangeliją, pradėjo ja gyventi ir dalintis su kitais. Todėl Korėjos kankiniai tampa ne tik herojiškos mirties, bet ir gyvos, brandžios tikinčiųjų bendruomenės ženklu.

Krikščionybė Korėjoje pradėjo plisti XVIII amžiaus pabaigoje. Tuo metu kai kurie korėjiečių mokslininkai ir diplomatai, lankydamiesi Kinijoje, susipažino su katalikų tikėjimu ir parsivežė krikščioniškų knygų. Apie 1784 metus Korėjoje susiformavo pirmoji katalikų bendruomenė, kuri iš pradžių net neturėjo kunigų. Tai labai unikalus reiškinys Bažnyčios istorijoje – pasauliečiai patys studijavo tikėjimą, krikštijo, meldėsi ir kūrė bendruomenes. Tačiau netrukus krikščionybė buvo pradėta laikyti pavojinga valstybei ir tradicinei konfucianistinei santvarkai. Korėjos valdžia ypač priešiškai žiūrėjo į krikščionių atsisakymą garbinti protėvius pagal valstybines apeigas, nes tai buvo laikoma nepaklusnumu visuomenės tvarkai.

Per XIX amžių kilo keli dideli krikščionių persekiojimai – 1801, 1839, 1846 ir 1866 metais. Tūkstančiai tikinčiųjų buvo suimti, kankinami ir nužudyti. Tačiau būtent šių persekiojimų metu Korėjos Bažnyčia dar labiau augo. Kankinių kraujas tapo naujų tikinčiųjų sėkla.

Šventasis Andriejus Kim Taegonas gimė 1821 metais Solmoe vietovėje, kilmingoje, tačiau slapta katalikiškoje šeimoje. Jo šeima pati patyrė persekiojimus dėl tikėjimo. Andriejaus tėvas Ignotas Kimas taip pat buvo kankinys ir vėliau paskelbtas šventuoju. Jaunasis Andriejus nuo vaikystės augo suprasdamas, kad tikėjimas gali kainuoti gyvybę. Tuo metu Korėjoje beveik nebuvo kunigų, todėl tikintieji labai troško savų ganytojų. Būdamas vos penkiolikos metų Andriejus slapta iškeliavo į Makao studijuoti kunigystės. Kelionė buvo labai pavojinga – reikėjo slapstytis, pereiti sienas ir gyventi nuolatiniame nesaugume.

1845 metų rugpjūčio 17 dieną Šanchajuje Andriejus Kim Taegonas buvo įšventintas kunigu. Jis tapo pirmuoju korėjiečiu kunigu visoje Korėjos istorijoje. Tai buvo nepaprastai svarbus momentas jaunai Korėjos Bažnyčiai. Tačiau jo tarnystė truko labai trumpai. Sugrįžęs į Korėją jis slapta tarnavo tikintiesiems, organizavo misionierių patekimą į šalį ir rūpinosi bendruomenėmis. Tačiau jau 1846 metais buvo suimtas. Kalėjime jis buvo žiauriai tardomas ir kankinamas, tačiau neišsižadėjo tikėjimo. Prieš mirtį jis drąsino kitus krikščionis likti ištikimus Kristui. 1846 metų rugsėjo 16 dieną, būdamas vos dvidešimt penkerių metų, Andriejus Kim Taegonas buvo nukirsdintas netoli Seulo.

Kartu su juo Bažnyčia mini ir kitus Korėjos kankinius – vyskupus, kunigus, katechetus, motinas, jaunimą, senelius ir paprastus tikinčiuosius. Iš viso 1984 metais popiežius Jonas Paulius II Seule kanonizavo 103 Korėjos kankinius. Tai buvo labai reikšminga, nes pirmą kartą kanonizacijos iškilmės vyko ne Romoje, bet pačioje Azijoje.

Teologiškai Korėjos kankinių istorijoje labai stipriai atsiskleidžia Bažnyčios gyvumo slėpinys. Korėjos Bažnyčia augo beveik neturėdama kunigų, neturėdama laisvės ir gyvendama nuolatiniame pavojuje. Tai primena, kad tikėjimo šerdis nėra vien išorinės struktūros ar privilegijos. Tikėjimas gyvas tada, kai žmogaus širdis susitinka su Kristumi.

Labai svarbi ir kankinystės tema. Šie žmonės neieškojo mirties, tačiau buvo pasiruošę neprarasti Kristaus net gyvybės kaina. Korėjos kankiniai liudija Evangelijos tiesą, kad meilė Dievui gali būti stipresnė už baimę. Jie neatsakė smurtu į smurtą, nekeršijo, bet liko ištikimi iki galo.

Šventojo Andriejaus Kim Taegono gyvenime taip pat labai ryški kunigystės tema. Jis tapo kunigu žinodamas, kad jo tarnystė gali trukti labai trumpai. Jo kunigystė buvo ne karjeros ar garbės kelias, bet visiško pasiaukojimo kelias. Tai labai stiprus priminimas visai Bažnyčiai, kad kunigystės esmė yra atiduoti gyvenimą dėl Evangelijos.

Korėjos kankinių istorija ypatingai kalba ir apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Būtent paprasti tikintieji pirmieji nešė Evangeliją Korėjoje. Jie kūrė bendruomenes, mokė tikėjimo ir saugojo Bažnyčią persekiojimų metu. Tai labai svarbi žinia ir šiandien – Bažnyčia gyva ne tik per dvasininkus, bet per kiekvieną tikintį žmogų.

Lietuvai Korėjos kankinių liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos istorijoje taip pat buvo daug tikėjimo persekiojimų, tremčių ir draudimų. Kaip Korėjos krikščionys slapta rinkosi maldai ir rizikavo gyvybe dėl Kristaus, taip ir Lietuvos tikintieji okupacijų laikais saugojo tikėjimą šeimose, pogrindyje ir tylioje maldoje. Todėl Korėjos kankinių istorija lietuviui nėra tolima – ji primena, kad tikėjimas stipriausiai auga ten, kur žmogus pasiruošęs dėl jo kentėti.

Šiandien pasaulyje, kuriame tikėjimas dažnai tampa paviršutiniškas ar patogus, šventasis Andriejus Kim Taegonas ir Korėjos kankiniai primena Evangelijos radikalumą. Jie moko, kad krikščionybė nėra vien tradicija ar kultūrinis paveldas. Tai gyvas santykis su Kristumi, dėl kurio verta atiduoti viską.

Šventasis Andriejau Kim Taegonai ir visi Korėjos kankiniai, melskitės už mus, kad mūsų tikėjimas būtų drąsus, ištikimas ir gyvas, kad nebijotume liudyti Kristaus pasaulyje ir savo gyvenimu taptume Evangelijos šviesa kitiems.

Parapijos info.