Šv. Januarijus (IV a.), vyskupas, kankinys, minimas rugsėjo 19 d.

Rugsėjo 19 dieną Bažnyčia mini šventąjį Januarijų – vyskupą ir kankinį, vieną garsiausių ankstyvosios Bažnyčios šventųjų Italijoje. Jo vardas ypač gerbiamas Neapolyje, kur jis iki šiol laikomas miesto globėju ir užtarėju. Šventojo Januarijaus gyvenimas ir kankinystė primena laikus, kai krikščionys už tikėjimą turėjo rizikuoti savo gyvybe, tačiau kartu jo pagarbinimas liudija gyvą Bažnyčios tikėjimą šventųjų bendryste ir Dievo veikimu istorijoje.

Apie ankstyvąjį Januarijaus gyvenimą žinoma nedaug. Manoma, kad jis gimė III amžiaus viduryje Benevento arba Neapolio apylinkėse Italijoje. Vėliau tapo Benevento vyskupu. Jis gyveno laikais, kai Romos imperijoje krikščionys buvo persekiojami dėl savo tikėjimo.

Didžiausi persekiojimai kilo valdant imperatoriui Diokletianui. 303 metais prasidėjo vienas žiauriausių krikščionių persekiojimų visoje Romos imperijos istorijoje. Buvo naikinamos bažnyčios, deginamos Šventojo Rašto knygos, o krikščionys verčiami aukoti pagonių dievams.

Tradicija pasakoja, kad Januarijus drąsiai lankė kalinamus krikščionis ir juos stiprino tikėjime. Dėl to pats buvo suimtas kartu su keliais bendražygiais – diakonu Festu, lektoriumi Deziderijumi ir kitais tikinčiaisiais.

Pasak senųjų pasakojimų, jie buvo nuvesti į Pozzuoli miestą netoli Neapolio ir pasmerkti mirti. Tradicija mini įvairius kankinimų būdus. Viename pasakojime teigiama, kad šventuosius bandyta atiduoti laukiniams žvėrims amfiteatre, tačiau žvėrys jų nepuolė. Galiausiai apie 305 metų rugsėjo 19 dieną Januarijus ir jo draugai buvo nukirsdinti.

Jau ankstyvaisiais amžiais Januarijus buvo labai gerbiamas kaip kankinys. Jo kapas tapo piligrimystės vieta, o vėliau jo relikvijos buvo perkeltos į Neapolį.

Su šventuoju Januarijumi susijęs vienas garsiausių katalikų tradicijos stebuklų – vadinamasis „šv. Januarijaus kraujo stebuklas“. Neapolio katedroje saugomos dvi ampulės su, kaip tikima, sukrešėjusiu šventojo krauju. Kelis kartus per metus – ypač rugsėjo 19 dieną – tikintieji meldžiasi ir laukia, kol sukietėjęs kraujas taps skystas. Šis reiškinys šimtmečius laikomas ypatingu ženklu ir labai svarbia Neapolio religinio gyvenimo dalimi.

Nors Bažnyčia atsargiai vertina stebuklingus reiškinius ir neskelbia jų tikėjimo dogma, pagarba šventajam Januarijui per amžius išliko labai gyva.

Teologiškai šventasis Januarijus pirmiausia svarbus kaip ištikimybės Kristui liudytojas. Ankstyvieji kankiniai Bažnyčiai buvo gyvas priminimas, kad tikėjimas nėra vien idėja ar tradicija. Tai gyvenimas, dėl kurio žmogus pasiryžęs atiduoti viską.

Januarijus taip pat primena ganytojo atsakomybę. Jis nepaliko savo tikinčiųjų pavojų metu, bet liko su jais ir drąsino net kalėjime.

Kankinystė krikščionybėje visada buvo suvokiama ne kaip pralaimėjimas, o kaip dalyvavimas Kristaus pergalėje. Todėl šventųjų kankinių mirties dienos Bažnyčioje vadintos jų „gimimo dangui“ dienomis.

Šventojo Januarijaus pagarbinimas taip pat kalba apie šventųjų bendrystę. Krikščionys tiki, kad šventieji nėra nutolę nuo Bažnyčios, bet toliau meldžiasi už žmones ir užtaria juos pas Dievą.

Lietuvoje šventasis Januarijus nėra plačiai žinomas, tačiau jo gyvenimo liudijimas labai artimas ir mūsų tautos istorijai. Lietuva taip pat patyrė tikėjimo persekiojimus, draudimus ir kančias. Todėl ankstyvųjų kankinių drąsa lietuviams visada buvo suprantama kaip tikėjimo ištvermės pavyzdys.

Šventasis Januarijus primena ir šiandien, kad krikščionis turi išlikti ištikimas Evangelijai net tada, kai pasaulis tam priešinasi. Jo gyvenimas moko nebijoti liudyti tikėjimo ir pasitikėti Dievu net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Šventasis Januarijau, drąsus Kristaus kankiny ir ganytojau, melskis už mus, kad išliktume tvirti tikėjime, nebijotume liudyti Evangelijos ir visada pasitikėtume Dievo galia.

Parapijos info.