Šventadienio pamokslas. Kristus, Visatos Valdovas (Kristus Karalius)
Evangelija Mt 25, 31–46
Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.’
Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’
Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.’
Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte.’
Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’
Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.’
Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“
Šiandien švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, kuria Bažnyčia užbaigia liturginius metus. Šią dieną mūsų žvilgsniai krypsta į Jėzų Kristų – Karalių, kurio valdžia nepanaši į žemiškųjų valdovų galią. Jis neturi kariuomenės, nesiekia turtų ir nereikalauja garbės. Jo sostas – kryžius, Jo karūna – erškėčių vainikas, o Jo valdžios pagrindas – meilė. Tai Karalius, kuris atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet kad pats tarnautų ir atiduotų savo gyvybę už žmones.
Šiandien Evangelijoje Jėzus kalba apie paskutinįjį teismą. Žmogaus Sūnus ateina savo garbėje, o prieš Jį susirenka visos tautos. Jis atskiria žmones vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Tačiau labiausiai stebina tai, pagal ką jie yra vertinami. Kristus neklausia, kiek žmogus turėjo turto, kokias pareigas ėjo ar kiek pagarbos sulaukė. Jis kalba apie labai paprastus dalykus: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.“ Šiais žodžiais Jėzus atskleidžia, kad tikėjimo vertė matuojama ne vien mūsų žodžiais, bet ir darbais.
Kristus susitapatina su silpniausiais ir labiausiai pažeidžiamais žmonėmis. Jis sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Tai viena stipriausių Evangelijos minčių. Dievas nėra tik ten, kur gražu, iškilminga ir šventa. Jis yra ir ten, kur žmogus kenčia, kur jaučiasi vienišas, atstumtas ar pamirštas. Kartais ieškome Dievo dideliuose stebukluose, ypatinguose išgyvenimuose, tačiau nepastebime Jo visai šalia – žmoguje, kuriam reikia mūsų pagalbos.
Ir nebūtinai kalbame apie didelius darbus. Ne kiekvienas galime išspręsti skurdo ar ligos problemas, tačiau kiekvienas galime parodyti gailestingumą. Kartais žmogui reikia ne pinigų, o dėmesio. Ne patarimų, o kantraus išklausymo. Ne didelių pažadų, o paprasto apsilankymo. Vienišam žmogui skirtas laikas, sergančiajam parodytas rūpestis, nuoširdus žodis nusiminusiam – visa tai Dievo akyse turi didelę vertę. Meilė tampa tikra tada, kai ji virsta konkrečiu darbu.
Tačiau ši Evangelija kelia ir nepatogų klausimą. Kodėl tie, kurie buvo pasmerkti, nustebo? Jie klausė: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną, trokštantį, keliaujantį ar nuogą, sergantį ar kalinį?“ Jie nesuprato, kad abejingumas žmogui gali tapti abejingumu pačiam Dievui. Jie galbūt nepadarė nieko ypatingai blogo, tačiau nepastebėjo gero, kurį galėjo padaryti. Tai primena, kad krikščioniškas gyvenimas nėra vien blogio vengimas. Jis yra ir atsakomybė už meilę, kurios iš mūsų laukia kiti.
Mes kartais labai lengvai pateisiname savo abejingumą. Sakome, kad neturime laiko, esame pavargę, turime savų rūpesčių. Ir iš tiesų gyvenimas nėra lengvas. Tačiau Evangelija kviečia bent retkarčiais sustoti ir paklausti savęs: ar nepraėjau pro žmogų, kuriam reikėjo mano pagalbos? Ar nepamiršau artimojo, kuris laukia skambučio? Ar nepastebėjau to, kuris šalia manęs tyliai kenčia? Kartais būtent tokiose paprastose situacijose sprendžiasi mūsų tikėjimo tikrumas.
Kristaus Karaliaus iškilmė primena ir tai, kad Jo karalystė prasideda jau dabar. Ji auga ten, kur žmogus renkasi tiesą vietoj melo, atleidimą vietoj keršto, gailestingumą vietoj abejingumo. Kiekvieną kartą, kai padedame silpnesniam, kai apginame neteisingai skriaudžiamą, kai sugebame išsaugoti žmogiškumą net sunkiose aplinkybėse, leidžiame Kristui karaliauti savo gyvenime.
Šiandien, užbaigdami liturginius metus, esame kviečiami pažvelgti į savo gyvenimą amžinybės šviesoje. Vieną dieną prieš Dievą stosime ne su savo titulais, pasiekimais ar sukauptu turtu, bet su tuo, kiek meilės buvo mūsų gyvenime. Ir galbūt paaiškės, kad didžiausi mūsų darbai buvo tie, kurių niekas nepastebėjo: tyliai suteikta pagalba, kantriai išklausytas žmogus, parodytas gailestingumas tam, iš kurio nieko nesitikėjome.
Todėl šiandien prašykime Kristų, Visatos Valdovą, kad Jis pirmiausia karaliautų mūsų širdyse. Kad išmokytų mus pastebėti Jį kiekviename žmoguje, ypač silpname ir kenčiančiame. Kad mūsų tikėjimas neliktų vien gražiais žodžiais, bet taptų kasdiene meile.
Nes Kristaus karalystė prasideda ten, kur žmogus neabejingas kitam žmogui. Ir kiekvienas gailestingumo darbas yra žingsnis į tą Karalystę, į kurią Viešpats kviečia mus visus. Amen.
Kun. dek. Vydas Juškėnas
Kategorija Šventadienio pamokslas