Evangelija Mt 25, 1–13

Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: 

„Su Dangaus Karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. 

Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.’ Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.’ 

Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’ 

Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“

Šiandien Evangelijoje Jėzus pasakoja palyginimą apie dešimt mergaičių, kurios su žibintais išėjo pasitikti jaunikio. Penkios buvo išmintingos, o penkios – paikos. Visos laukė, visos turėjo žibintus, visos pavargo ir užmigo. Tačiau atėjus lemiamai valandai paaiškėjo svarbus skirtumas: išmintingosios buvo pasirūpinusios alyva, o paikosios – ne. Todėl vienos įėjo į vestuvių puotą, o kitoms durys liko uždarytos. Šiuo palyginimu Jėzus kalba apie mūsų gyvenimą ir pasirengimą susitikti su Dievu. „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši Evangelija skatina nerimauti dėl ateities. Tačiau Jėzus nekviečia gyventi baimėje. Budėti nereiškia nemiegoti ar nuolat laukti nelaimės. Juk palyginime užmigo visos mergaitės, net ir išmintingosios. Skirtumas buvo ne tas, kurios nemiegojo, bet kurios buvo pasirengusios. Todėl tikrasis budėjimas yra širdies pasirengimas susitikti su Kristumi.

Mūsų gyvenime taip pat daug laukimo. Laukiame geresnių dienų, sveikatos, ramybės, atsakymų į savo maldas. Kartais meldžiamės, bet atsakymo nesulaukiame, prašome Dievo pagalbos, tačiau sunkumai nesibaigia. Tuomet gali kilti klausimas: kur yra Dievas? Kodėl Jis delsia? Tačiau Dievo tyla nereiškia Jo nebuvimo, o laukimas neturi tapti priežastimi prarasti pasitikėjimą.

Žibintas šiame palyginime gali priminti mūsų tikėjimą, o alyva – tai, kas tą tikėjimą palaiko gyvą. Galime būti pakrikštyti, žinoti maldas, laikytis religinių papročių, tačiau jeigu mūsų gyvenime nėra meilės, gailestingumo ir gyvo santykio su Dievu, tikėjimas pamažu tampa tik išoriniu dalyku. Galime dalyvauti Mišiose, atlikti religines pareigas, bet svarbu paklausti savęs: ar visa tai iš tiesų keičia mano širdį? Ar tampu kantresnis, gailestingesnis, atidesnis kito žmogaus skausmui? Tikėjimo šviesa turi būti matoma ne tik bažnyčioje, bet ir mūsų kasdienybėje.

Alyva primena mažus pasirinkimus, iš kurių formuojasi žmogaus dvasinis gyvenimas. Nuoširdi malda, geras darbas, atleidimas ar sąžiningas sprendimas gali atrodyti labai maži dalykai. Tačiau būtent jie palaiko mūsų tikėjimo šviesą. Kaip ryšys tarp žmonių silpnėja, jeigu jie nustoja kalbėtis, taip ir mūsų santykiui su Dievu reikia laiko ir dėmesio. Malda yra pokalbis su Tuo, kuris mus myli, o Eucharistija – susitikimas su Kristumi, kuris stiprina mūsų gyvenimą.

Kartais žmogus galvoja: dar turiu daug laiko. Kada nors daugiau melsiuosi, kada nors susitaikysiu, kada nors pakeisiu savo gyvenimą. Tačiau Evangelija primena, kad ne viską galima atidėti rytojui. Nežinome, kiek mums duota laiko, todėl turime branginti šiandieną. Kiek daug gyvenime lieka neištartų gerų žodžių, neparodyto dėkingumo, neatliktų gerų darbų vien todėl, kad manėme dar suspėsiantys. Budėti reiškia nelaukti ypatingos progos parodyti meilę, atsiprašyti ar padėti kitam.

Palyginime yra viena keista detalė. Kai paikosios mergaitės paprašo alyvos, išmintingosios atsisako ja pasidalyti. Tačiau Jėzus čia nekalba apie nenorą padėti. Jis primena, kad yra dalykų, kurių niekas negali padaryti už mus. Kitas žmogus gali melstis už mus, patarti, padrąsinti, bet negali už mus tikėti, mylėti ar priimti gyvenimo sprendimų. Kiekvienas pats turime pasirūpinti savo širdies žibintu.

Evangelijoje girdime ir griežtus jaunikio žodžius pavėlavusioms mergaitėms: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu.“ Jie primena, kad santykis su Dievu negali būti vien formalus. Neužtenka tik žinoti apie Dievą – reikia gyventi su Juo. Tačiau šis palyginimas nėra pasakojimas apie Dievą, kuris ieško progos uždaryti žmogui duris. Tai perspėjimas nepraleisti gyvenimo progos, kol dar galime atsigręžti į Jį, pradėti iš naujo ir ištaisyti savo klaidas.

Artėjant liturginių metų pabaigai Bažnyčia primena gyvenimo laikinumą ir amžinybę. Darbai, rūpesčiai, materialiniai dalykai vieną dieną praras savo reikšmę. Tuomet svarbiausia bus tai, ką žmogus sukaupė savo širdyje – meilė, tikėjimas, gerumas, santykis su Dievu ir žmonėmis. Todėl šiandien verta savęs paklausti: kuo pripildytas mano gyvenimo žibintas?

Jėzus kviečia mus budėti ne todėl, kad ateitis būtų bauginanti, bet todėl, kad mūsų laukia susitikimas su Juo. Tad prašykime Viešpatį išminties neatidėlioti to, kas svarbiausia. Tegul mūsų tikėjimas būna ne gražus žibintas be alyvos, bet gyva šviesa, maitinama meilės ir pasitikėjimo Dievu. Ir tegul vieną dieną, išgirdę kvietimą pasitikti Jaunikį, būname pasirengę įžengti į Jo džiaugsmo puotą. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas