Evangelija Jn 14, 1–12

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią.“

Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę.“

Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“

Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą.“

Šiandienos Evangelijoje Jėzus ištaria labai jautrius, gilius žodžius: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys. Tikite Dievą – tikėkite ir mane.“ Tai žodžiai, skirti žmogui, kuris bijo, kuris nerimauja, kuris kartais pasimeta gyvenimo kelyje. Tai žodžiai, kurie ramina, kurie suteikia kryptį, kurie kviečia pasitikėti. Ir kaip gražiai jie suskamba šiandien – Motinos dieną, prasidedant gegužės mėnesiui, kai Bažnyčia ypatingai žvelgia į Mariją ir mokosi iš jos tikėjimo.

            Motina yra pirmasis žmogus, kuris mūsų gyvenime įkūnija šiuos Jėzaus žodžius. Ji tarsi tyliai sako: „nebijok“, „aš esu šalia“, „tu nesi vienas“. Dar prieš suprasdami tikėjimą, mes jį patiriame – per motinos rankas, jos rūpestį, jos buvimą. Motinos širdis yra saugumo vieta, kur žmogus gali augti, klysti ir būti priimtas. Ir būtent čia atsiskleidžia labai gili tiesa – tikėjimas prasideda ne nuo žodžių, bet nuo patirties, kad esi mylimas.

Jėzus šiandien kalba apie Tėvo namus: „Mano Tėvo namuose daug buveinių… einu jums vietos paruošti.“ Tai pažadas, kad mūsų gyvenimas turi tikslą, kad mes nesame palikti, kad esame laukiami. Ir vėl galime atpažinti motinos širdį – ji visada ruošia vietą, visada laukia, visada priima. Net kai vaikas nutolsta, motinos širdis lieka atvira. Tai labai stiprus Dievo meilės atspindys – meilės, kuri niekada neužsidaro.

Ir šiandien, kai prasideda gegužės mėnuo, mes natūraliai žvelgiame į Mariją – Motiną, kuri šią meilę išgyveno iki galo. Gegužė Bažnyčioje nėra tik gražus laikotarpis – tai kvietimas sugrįžti prie paprastos, šiltos maldos. Gegužinės pamaldos, kuriose giedame Marijos litaniją, yra tarsi širdies kelias – lėtas, kartais pasikartojantis, bet vedantis gilyn. Tai malda, kuri ne tik kalba, bet ir nuramina, sujungia, sugrąžina į Dievo artumą.

Marija yra ta, kuri geriausiai suprato Jėzaus žodžius: „Tikėkite.“ Ji tikėjo, kai viskas buvo neaišku. Ji tikėjo, kai reikėjo pasakyti „taip“ nežinant, kur tai nuves. Ji tikėjo, stovėdama po kryžiumi, kai viskas atrodė prarasta. Ir būtent todėl ji tampa Motina ne tik Jėzui, bet ir mums – nes ji žino, ką reiškia mylėti ir pasitikėti iki galo.

Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Ir Marija visada veda tuo keliu – tyliai, nepastebimai, bet užtikrintai. Gegužinės pamaldos yra kvietimas leisti jai mus vesti. Sustoti vakare, ateiti į bažnyčią ar prie koplytėlės, ar net namuose uždegti žvakę ir pasakyti paprastą maldą. Tai nėra sudėtinga, bet tai labai tikra. Tai tikėjimas, kuris gyvena kasdienybėje.

Motinos diena ir gegužės pradžia susitinka labai gražiai – jos abi kalba apie širdį. Apie meilę, kuri nėra triukšminga, bet ištikima. Apie tikėjimą, kuris nėra sudėtingas, bet gyvas. Apie buvimą, kuris gydo.

Galbūt šiandien verta sustoti ir padėkoti už savo mamą, už jos meilę, už jos tikėjimą. Galbūt verta prisiminti pirmą maldą, pirmą kryžiaus ženklą, pirmą žingsnį į bažnyčią. Ir kartu – atverti savo širdį Dievui, kuris sako: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys.“

Melskime šiandien už visas mamas – gyvas ir iškeliavusias. Tegul Viešpats jas laimina, stiprina ir guodžia. Tegul Marija jas globoja ir lydi.

Ir tegul šis gegužės mėnuo tampa mums laiku, kai ne tik kalbame apie tikėjimą, bet jį iš naujo atrandame – paprastai, tyliai, iš širdies. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas