Evangelija Jn 4, 5–42

Anuo metu Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.

Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendrauja su samariečiais.

Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“

Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“

Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“

Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“

Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“

Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, tai yra Dievo Pateptasis – Kristus. Atėjęs jis mums viską paskelbs.“

Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį.

Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“

O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“

Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“

Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“

Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“

III Gavėnios sekmadienio Evangelija mus nuveda prie Jokūbo šulinio – į labai žmogišką, labai tikrą susitikimą. Čia nėra minios, nėra stebuklų demonstracijos. Yra pavargęs Jėzus, paprasta samarietė moteris ir pokalbis, kuris pakeičia gyvenimą. Tai Evangelija apie troškulį – ne tik kūno, bet ir širdies.

Evangelija prasideda labai paprastai: „Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį.“ Tai labai graži detalė. Dievas nėra tolimas ir nepasiekiamas. Jis pavargsta, sustoja, laukia. Ir tada ateina moteris – su savo ąsočiu, su savo kasdienybe, su savo istorija.

Ir štai kas netikėta: Jėzus pirmas prabyla. „Duok man gerti.“

Dievas pradeda nuo prašymo. Ne nuo pamokslo. Ne nuo moralizavimo. Ne nuo priekaišto. Jis prašo. Tai labai švelni Dievo pedagogika. Jis įeina į žmogaus gyvenimą ne per jėgą, o per santykį.

Samarietė nustemba. Ir ne be priežasties. Tarp žydų ir samariečių buvo sena įtampa. Be to, viešai kalbėtis su moterimi tuo metu nebuvo įprasta. Bet Jėzus peržengia ribas. Jam svarbus žmogus, ne etiketė. Jam svarbi širdis, ne praeities istorija.

Labai greitai pokalbis pasisuka gilyn. Jėzus pradeda kalbėti apie gyvąjį vandenį. Apie vandenį, po kurio žmogus nebetrokšta. Moteris iš pradžių nesupranta – ji galvoja apie paprastą vandenį. Bet Jėzus kalba apie tai, ko mes visi slapta ilgimės: apie vidinį pasotinimą, apie gyvenimo pilnatvę, kurios negali duoti nei daiktai, nei santykiai, nei pasiekimai.

Ir tada įvyksta labai jautrus momentas. Jėzus paliečia moters gyvenimo žaizdą. Jis atskleidžia jos sudėtingą santykių istoriją. Bet svarbu – Jis tai daro be pasmerkimo. Nėra kaltinimo tono. Nėra gėdinimo. Yra tiesa, pasakyta su meile.

Tai labai svarbi Gavėnios žinia. Atsivertimas prasideda ne tada, kai žmogus išgirsta, koks jis blogas. Atsivertimas prasideda tada, kai žmogus patiria, kad yra pažintas ir vis tiek priimtas.

Ir štai moteris keičiasi. Pamažu. Iš pradžių ji mato Jėzuje tik žydą. Paskui – pranašą. Galiausiai – Mesiją. Tai tikėjimo kelias: nuo paviršiaus prie gelmės.

Vienas gražiausių Evangelijos momentų – kai moteris palieka savo ąsotį ir nubėga į miestą. Kodėl tai svarbu? Nes ąsotis buvo tai, dėl ko ji atėjo. Bet susitikusi Kristų, ji randa kažką daugiau nei vanduo. Ji tampa liudytoja.

Tai tikras susitikimo su Dievu ženklas: žmogus nebegali pasilikti tik sau. Jis nori dalintis.

Ir dar vienas labai viltingas dalykas – Jėzus pasilieka Samarijoje dvi dienas. Tarp tų, kurie buvo laikomi svetimais. Tai Evangelija, kuri laužo sienas. Dievo malonė nėra rezervuota „tobuliems“ ar „saviesiems“. Ji skirta trokštantiems.

Šiandien ši Evangelija labai asmeniškai klausia kiekvieno iš mūsų: Kur aš šiandien einu su savo ąsočiu? Iš kokių šulinių bandau numalšinti širdies troškulį? Ar leidžiu Jėzui kalbėti į mano tikrą gyvenimą – ne tik į gražią išorę?

Gavėnia yra metas sugrįžti prie šulinio. Metas leisti Jėzui mūsų paprašyti: „Duok man gerti.“ Ir kartu išgirsti Jo pažadą: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.“

Prašykime šiandien malonės būti sąžiningiems savo troškuliui. Neužpilti jo triukšmu ar skubėjimu. Ir turėti drąsos, kaip samarietė, leisti Jėzui prieiti prie mūsų tikros istorijos.

Nes būtent ten prasideda gyvasis vanduo. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas