Visų Šventųjų šviesa kviečia susimąstyti apie šventumą – krikščionių pašaukimą, bet neskraidant aukštumose, kadangi „Dievas sudievina, ką žmogus sužmogina“ (François Varillonas). Šventieji buvo žmogiškiausi žmonės, išpildę žmogiškumą. Jie skleidžia didžiulę dvasią, todėl gera į juos žvelgti. Jie lyg pergalės ženklas.

Tad tokia bus mano mąstymo prizmė nagrinėjant, ką reiškia būti stipriam. Labai konkretus klausimas. Mat stiprybės mums reikia einant savo žmogiškuoju keliu, judant pirmyn, ištveriant. Kita vertus, trapumas, ribotumas mums yra neišvengiama kasdienė patirtis. Taigi kaip mums iškęsti tokį paradoksą, tokią įtampą? Kaip šventumas joje prasiskverbs kelią?

Biblijoje dažnai kalbama apie stiprybę: būti vyru, būti drąsiam, stengtis ir t. t. Kristus net šokiruoja sakydamas: „Karalystė priklauso smurtininkams ir tiems, kurie ją užgrobia“ (Mt 11, 12). Tiesiog Biblija negiria „minkštųjų makaronų“. Tačiau vietoj šių daugelio raginimų, susijusių su vyriškumu, renkuosi kitą iškalbingą įvaizdį – medį. Net be žodžių medis – nuraminantis daiktas. Tvirtai įaugęs į žemę, jis siekia dangų.

Pažvelkime į 1-osios psalmės medį, pasinerkime į jo ramybę. Jis pasodintas šalia šaltinio, tekančio iš toliau ir jį maitinančio. Savo ruožtu medis saugo šaltinį, kaip pasaulinio karo viduryje Etty Hillesum rašo dienoraštyje: „Aš ketinu padėti tau, mano Dieve, neužgesti manyje, bet iš anksto nieko negaliu garantuoti. Tačiau vienas dalykas man darosi vis aiškesnis: ne tu gali padėti mums, o mes galime padėti tau – ir taip padedame sau. Tai viskas, ką galime išgelbėti šiais laikais, ir tai vienintelis svarbus dalykas: truputis Tavęs mumyse, mano Dieve. Galbūt mes taip pat galime padėti išryškinti Tave kitų kankinių širdyse.“

Atrodo, kad E. Hillesum apkeičia vaidmenis: jos plunksna, žmogus – stiprus, o Dievas – trapus. Čia minėtas žmogiškumo paradoksas įgauna kitą pavidalą.

Neatskiriami trapumas ir stiprybė

Vieną dieną, kai ruošiausi imtis naujų vyresniojo pareigų Lietuvoje, vienas brolis paklausė, kaip man sekasi: „Taigi, ar tapai ramia stiprybe?“ Atsakiau: „Veikiau – ramia silpnybe.“ Ir juokėmės. Mat tuo metu suvokiau, kad stiprybė ir trapumas nėra priešininkai. Šv. Paulius sakė: „Būtent tada, kai esu silpnas, esu stiprus.“

Aš patyriau akimirką, kai susitaikiau su savo trapumu. Kas ilgai buvo miglota intuicija, pamažu tapo tvirtu įsitikinimu – viskas, kas gražu, yra trapu. Ir net tai, kas trapu, dažnai būna gražiau už tai, kas nėra meilė, vaikas. Pati žemė yra trapi. Alsuojantis žmogus yra vertesnis, bet ir trapesnis už akmenį, nes jis priklausomas. Negali nustoti kvėpuoti, kad, pavyzdžiui, apsisaugotum nuo užsikrėtimo. Trapumas reikalauja santykio, rūpesčio, sandoros, o tai gražiausia egzistuojanti tikrovė, bet kartu ir didžiausia rizika.

Deja, galvodama apie stiprybę, mūsų visuomenė dažniausiai mato tik vieną medalio pusę: fizinę jėgą, sveikatą, raumenis, jaunystę, sėkmę, gebėjimą primesti savo valią ir t. t. Tai tėra tik stiprybės karikatūra. Ką darome su ligoniais, neįgaliaisiais, kuriais galime tapti kiekvienas? Ar kelias į stiprybę jiems užtvertas? Norėčiau manyti, kad ne. Kokia moralinė stiprybė sklinda iš sužeistų žmonių – tai daugiau dėl pritarimo nei pasiekimų. Nuostabus atskaitos taškas yra anoniminių alkoholikų malda: „Mano Dieve, suteik man drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ramybės priimti tai, ko negaliu pakeisti, ir išminties pažinti skirtumą.“

Man atrodo, kad tikroji stiprybė nesukelia triukšmo. Ji panaši į mišką, kuris auga tyloje, arba net į mažus augalėlius, išaugančius per betoną. Kaip toks menkas daigas geba perverti dangą? Stipraus trapumo paslaptis. Todėl medžio įvaizdis itin pagrįstas.

Stiprusis pažeidžiamas Dievas

Ką tik priminiau, kaip karo metu E. Hillesum išreiškė neeilinį Dievo patyrimą. Ar tai Biblija patvirtina? Taip ir ne. Viena vertus, Dievo meilė tokia stipri, kad gali padalyti Raudonąją jūrą. Su kareivijų Dievu įvyksta neįmanomi dalykai, pasikeičia įvykių eiga. Tuo pačiu metu Dievo meilė stipri būtent dėl to, kad ištikima. Per keturiasdešimt metų hebrajų piligrimystės ir bambėjimų dykumoje Viešpats kaip kantrus mokytojas palaikė tautą. Prancūzų kalboje apie žmogų, kurio erzinantis elgesys kartojasi, sakoma, kad jis esąs „pjūklas“. Čia Dievas taikstosi su žmonėmis, kurie iš tiesų jį pjauna kaip pjūklas.

Gal ir mes kartais esame pjūklas Dievui. Pagalvokime, pavyzdžiui, ką sakėme per tris pastarąsias išpažintis. Ar mums jau pavyko pripažinti naują nuodėmę? Dievas nepailsta vaduodamas mus iš vergijos pančių. Ištikimai atleisti nuodėmes – tai neabejotinai dieviška galia.

Kita vertus, mūsų Dievo kantrybė ir ištikimybė Jam netrukdo būti pažeidžiamam. Jis nėra iškaltas akmenyje: atsiskleidžia ir įsipareigoja megzti tikrą santykį su žmonija. Dievas, išvesdamas tautą iš Egipto, jokio žaidimo nežaidžia. Vargsta su tauta. Tai aiškiai matome, kai Jį ištinka nusivylimo krizė. Tuomet ketina viską mesti ir su Moze pradėti kažką naujo.

Tačiau pranašas griežtai atitraukia Dievą nuo ketinimo: „Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: ‚O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis ant tautos, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: Pikto siekdamas jis išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido? Atsigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai’. VIEŠPATS atgailavo ir atsisakė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai“ (Iš 32, 11–14).

Argi tai ne pasaulis, apverstas aukštyn kojomis? Dievas yra jautrus, kaip ir mes, nes jo santykis su žmonija – ne žaidimas. Turbūt jautrus ir rimtas Dievo įsipareigojimas ryškiausiai pasirodo ant kryžiaus, kai iš meilės Jėzus neatsisako mirties.

Nei savybės, nei trūkumai nėra vienareikšmiai

Grįžtant prie žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, ne tik stiprybė neatsiejama nuo pažeidžiamumo. Apskritai visos mūsų savybės turi trūkumą, kaip ir visi trūkumai – savo savybę. Gražioje jėzuito Lucieno (Aimé Duvalio) knygoje „Vaikas, kuris žaidė su mėnuliu“ („Katalikų pasaulio leidiniai“) autorius dėkoja už savo alkoholizmą, kurį jam pavyko prisijaukinti. Supratęs, kad šis tragiškas vidaus nuosmukis taip pat yra plyšys, pro kurį įėjo ir tekėjo malonė kitiems. Taigi kiekvienas gali perskaityti savo gyvenimą šiomis akimis ir tokiu būdu susitaikyti su tam tikru metafiziniu blogiu. Mūsų gebėjimų humanizavimas įvyksta tada, kai mums pavyksta sujungti vieną dalyką ir jo priešingybę.

Galbūt tai yra paslaptingojo teksto iš Šventojo Rašto Koheleto knygos prasmė: „Viskam po dangumi yra laikas ir laikas kiekvienam dalykui: laikas duoti gyvybę ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas išrauti. Laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas raudoti ir laikas šokti. Laikas mėtyti akmenis ir laikas juos mėtyti į krūvą; laikas apkabinti ir laikas susilaikyti. Laikas ieškoti ir laikas prarasti; laikas saugoti ir laikas išmesti. Laikas plėšti ir laikas siūti; laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nemylėti; laikas karui ir laikas taikai“ (Ko 3, 1–8).

Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, stoka, tuštuma, atsiskyrimas ir vienatvė yra tokia pat gyvenimo dalis, kaip ir santykiai, artuma ar sotumas – kaip du neatskiriami kvėpavimo momentai. Džiaugsmas nėra liūdesio nebuvimas. Veikiau tikras džiaugsmas atsiskleidžia perkeitęs liūdesį. Šis turi svarbą: man sako, kažkas esą negerai. Be liūdesio pateksiu arba į naivumą, arba į širdies kietumą. Tai nereiškia paskęsti savigailoje. Panašiai kaip stiprybė nėra baimės nebuvimas.

Visi kovojame su viena ar kita baime, vienu ar kitu kompleksu. Tai viena primityviausių emocijų, būdingų ir gyvūnams. Baimė turi savo paskirtį: mane įspėja apie esantį pavojų, bet neturėtų manęs valdyti. Baimė prieš atsirandant pavojui leidžia jam tinkamai pasiruošti, kad pavojaus akivaizdoje būtume narsūs. Viskam po dangumi yra laikas, ir yra laikas kiekvienam dalykui…

Besikeičiančiame pasaulyje stiprus žmogus yra tas, kurio širdis ir nusiteikimas nesikeičia nuo pirmo vėjo gūsio.

Gailestingumo kilnumas ir stiprumas

Nors silpnybė yra žmogaus dėsnis, apie ją dažnai kalbama neteisingai, išaukštinant vidutiniškumą, kompromisą arba lengvumą. Apie gailestingumą galima kalbėti taip apgailėtinai ir pagiežingai, kad žmonės pasijaus nuvilti ar net atstumti.

Pastaraisiais dešimtmečiais buvo daug kalbama apie gailestingumą, pakeičiant teisingą ir kerštingą Dievą maloniu „cukriniu tėveliu“. Neneigiu, kad reikėjo atkurti pusiausvyrą. Tačiau koks rezultatas? Turime pripažinti, kad Dievas-Kalėdų Senelis neužpildė mūsų bažnyčių. Nors žmogui besąlygiškai reikia gauti atleidimą ir būti priimtam, jis sukurtas didybei ir iššūkiams. Yra būdas pasiūlyti sunkumus ir iššūkius ne atbaidant žmones, bet iš tikrųjų skatinant drąsą ir entuziazmą.

Dievas ne tik pasigaili, bet ir traukia mus aukštyn. Šventumas yra kilnus siekis, net jei jis susideda iš daugybės mažų dalykų – iš pradžių nebūtina būti nei didžiam, nei išskirtiniam. Dievas moko mūsų rankas kovoti, sako Biblija, mus ištraukia iš purvo, kad atliktume didingus darbus. Tada grįžtame prie stiprybės.

Stiprybė – tai drąsos ir ištvermės derinys tarnaujant kilniam bei aukštam tikslui. Stiprybė reiškia galią, energiją ir kintamumą, kuris siejamas su gyvybingumu. Stiprus ir gyvybingas žmogus yra neprognozuojamas kaip jautis, kuris supykęs galva sulaužo tvorą ir išbėga į laisvę. Stiprusis sugeba nutraukti įkalinančius įpročių ir rutinos pančius, nusimesti gniuždantį fatališkumo jungą.

Gyvenimo ir laisvės klestėjimui reikia šios išlaisvinančios ir kūrybinės energijos, kuri kartais įgauna tokį pykčio pavidalą, koks buvo Jėzaus pyktis šventykloje. Egzistuoja toks pasyvumas, toks „gerumas“, smarkiai slegiantis gyvybę. Pasyvūs žmonės, neturintys savo nuomonės, nedrįstantys, yra pusiau mirę. Norėtųsi jiems suteikti jėgos ar aistros injekciją. Na, kartais tokie – mes patys…

Nuolankumas nėra pasidavimas. Drąsa prasideda nuo mažų žingsnelių. Net jei mums trukdytų tūkstančiai žaizdų ir nuodėmių, vis tiek turime gebėjimą rinktis, vis tiek turime laisvę… tiesiog žmogišką laisvę. Pasirinkti mažmožius. Galima nusimesti likimo jungą. Galima susidurti su tuo, kas gąsdina. Dievas, kaip tikras Tėvas, pažadina mūsų drąsą, moko mus priimti sprendimus ugdant valią ir rizikuojant.

Tęskime toliau: stipriųjų drąsa nenuspėjama, o jų ištvermė – visai nuspėjama. Stiprusis yra toks, kuriuo visada galima pasikliauti. Jis duoda žodį. Kaip gera, kaip pageidautina, kad būtume žodžio žmonės, kurių „taip“ yra „taip“ ir kurių „ne“ yra „ne“. Stiprybė neatsiejama nuo pastovumo ir ištikimybės. Besikeičiančiame pasaulyje stiprus žmogus yra tas, kurio širdis ir nusiteikimas nesikeičia nuo pirmo vėjo gūsio. Neužsispyręs jis išlieka ištikimas sau. Kokia palaima, ramybė, užuovėja gyventi tokio žmogaus šešėlyje.

Išvados. Ąžuolas ir nendrė

Grįžkime prie 1-osios psalmės medžio, leidžiančio šaknis vandenin. Tai įvaizdis žmogaus, besiremiančio Dievu. Paprastai prie upės sparčiau trykšta gyvybė. O kaip aš jaučiuosi prie jos? Kaip ažuolas ar labiau nendrė? Ąžuolas stiprus, nes tvirtas ir didingas. Kita vertus, jis lūžta pučiant stipriam vėjui. Priešingai, nendrė – itin menka, tačiau nelūžta nuo to paties vėjo. Ji savotiškai stipri. Ąžuolas ir nendrė turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Taigi nesmerkime vieni kitų. „Teisti – tai nesuprasti.“ (André Malraux).

Jau įrodžiau, kad negalime apriboti stiprybės siauru apibrėžimu. Blaise’as Pascalis kalbėjo apie žmogų kaip apie mąstančią nendrę. Tačiau nelikime pasyvūs. Tai blogiausia, kas mums gali nutikti. Nesvarbu, ar mano stiprybė įgauna vienokį ar kitokį pavidalą. Tik ji būtina, kad galėčiau vadovauti savo gyvenimui. O šis bus džiaugsmingas, jei per stiprybės dorybę suteiksiu jam nuoseklumo ir darnos, taip sumažindamas atotrūkį tarp to, ką sakau, ir to, ką darau, tarp savo svajonės ir jos įvykdymo.

Žinoma, šventumas – kur kas daugiau nei dorybė ir tobulumas. Vis dėlto jis toli gražu nėra vidutinybė. Jis būtinai sukuria tam tikrą dorybės formą. Beje, kalbant apie stiprybę, argi ji nėra viena iš septynių Dvasios dovanų?

Ivan Demeure