Gegužės 20 dieną Bažnyčia mini šventąjį Bernardiną Sienietį – kunigą pranciškoną, garsų pamokslininką, dvasinį atsinaujinimo skelbėją ir vieną ryškiausių XV amžiaus šventųjų. Jo gyvenimas buvo paženklintas nepaprastu Evangelijos skelbimu, meile Jėzaus vardui ir troškimu atnaujinti žmonių širdis. Šventasis Bernardinas ne tik kalbėjo apie tikėjimą – jis degė juo taip stipriai, kad jo žodžiai keitė miestus, žmones ir visą visuomenę.

Bernardinas gimė 1380 metų rugsėjo 8 dieną Massa Marittimo mieste Toskanoje, Italijoje, kilmingoje Albizeschi šeimoje. Anksti liko našlaitis – motina mirė, kai jam buvo treji metai, o tėvas – kai jam buvo šešeri. Jį augino pamaldžios tetos Sienoje. Nuo mažens Bernardinas pasižymėjo jautrumu, pamaldumu ir dideliu troškimu gyventi prasmingai. Jis studijavo teisę ir filosofiją Sienos universitete, tačiau jo gyvenimą stipriai paveikė maro epidemija 1400 metais. Tuo metu jaunas Bernardinas pasiaukojamai slaugė ligonius Sienos ligoninėje. Pats sunkiai susirgo ir po ligos dar giliau pajuto pašaukimą visiškai atsiduoti Dievui.

1402 metais Bernardinas įstojo į Mažesniųjų brolių observantų – griežtesnės pranciškonų šakos – vienuoliją. 1404 metais buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių dėl silpno balso ir drovumo niekas nemanė, kad jis taps didžiu pamokslininku. Tačiau laikui bėgant jo kalbėjimas tapo nepaprastai paveikus. Jis pradėjo keliauti po Italiją, skelbdamas atgailą, taiką ir Evangeliją.

XV amžiaus Italija buvo pilna politinių kovų, keršto, susiskaldymo ir moralinio nuosmukio. Miestai kariavo tarpusavyje, žmones valdė godumas, smurtas ir korupcija. Bernardinas pamokslavo miestų aikštėse tūkstančiams žmonių. Jis kalbėjo paprastai, gyvai, suprantamai. Jo pamokslai paliesdavo kasdienį gyvenimą – šeimą, verslą, sąžiningumą, meilę vargšams. Jis ragino atsisakyti neapykantos, keršto ir tuštybės. Žmonės po jo pamokslų susitaikydavo, grąžindavo pavogtus daiktus, degindavo azartinių lošimų priemones ar prabangos simbolius.

Ypatingai garsus Bernardinas tapo dėl pamaldumo Švenčiausiajam Jėzaus Vardui. Jis platino simbolį „IHS“ – Kristaus vardo monogramą, dažnai vaizduojamą saulėje. Pamokslų pabaigoje jis laikydavo lentelę su šiuo ženklu ir kviesdavo žmones garbinti Jėzaus vardą kaip išganymo ir taikos šaltinį. Tai tapo viena svarbiausių jo misijos dalių. Šis simbolis iki šiol plačiai naudojamas Bažnyčioje.

Bernardinas taip pat aktyviai dirbo atnaujindamas pranciškonų ordiną. Jis skatino grįžti prie šv. Pranciškaus neturto, paprastumo ir Evangelijos dvasios. Vėliau tapo vienu svarbiausių observantų reformos vadovų. Jam kelis kartus buvo siūlomos vyskupo pareigos, tačiau jis jų atsisakė, norėdamas likti paprastu pamokslininku ir broliu.

1450 metais, jau labai nusilpęs, Bernardinas išvyko į paskutinę misijų kelionę. Keliaudamas susirgo ir mirė 1450 metų gegužės 20 dieną Akvilos mieste, Italijoje. Jam buvo 69 metai. Vos po šešerių metų – 1456 metais – popiežius Kalikstas III paskelbė jį šventuoju.

Teologiškai šventasis Bernardinas labai svarbus dėl savo gebėjimo sujungti Evangeliją su kasdieniu žmogaus gyvenimu. Jis suprato, kad tikėjimas nėra tik bažnyčia ar apeigos – jis turi perkeisti žmogaus širdį, santykius, darbą, visuomenę. Jis mokė, kad tikras krikščionis negali gyventi dvigubo gyvenimo – vienaip melstis, kitaip elgtis.

Jo pamaldumas Jėzaus vardui taip pat turi labai gilią prasmę. Biblijoje vardas reiškia asmenį, jo buvimą ir galią. Todėl garbindamas Jėzaus vardą Bernardinas kvietė žmones atsiverti pačiam Kristui – Jo meilei, Jo gailestingumui, Jo šviesai.

Šventasis Bernardinas aktualus ir šiandien. Jis gyveno laikais, kai visuomenė buvo susiskaldžiusi, pilna neapykantos, godumo ir triukšmo – labai panašiai kaip dabar. Ir jis atsakė ne pykčiu, bet Evangelija. Ne pasmerkimu, bet kvietimu atsiversti. Jis primena, kad pasaulis keičiasi tada, kai pasikeičia žmogaus širdis.

Šventasis Bernardinai Sienieti, uolus Evangelijos skelbėjau, melskis už mus, kad mūsų širdys būtų atviros Kristui, kad mūsų gyvenimas liudytų tikėjimą, o Jėzaus vardas būtų mūsų stiprybė ir ramybė.

Parapijos info.