Liepos 16 dieną Bažnyčia mini Karmelio Kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Lietuvoje dažnai vadinamą tiesiog Škaplierine. Tai viena seniausių ir labiausiai pasaulyje paplitusių Marijos švenčių, glaudžiai susijusi su karmelitų ordinu, škaplieriaus tradicija ir ypatingu pasitikėjimu Motinos Marijos globa. Lietuvoje ši šventė nuo seno turi gilias liaudiško pamaldumo tradicijas ir daugelyje parapijų švenčiama iškilmingais atlaidais.

Karmelio kalnas yra Šventojoje Žemėje, dabartinio Izraelio teritorijoje. Jis minimas jau Senajame Testamente kaip pranašo Elijo maldos ir kovos už tikrąjį tikėjimą vieta. Ant Karmelio kalno Elijas gynė gyvąjį Dievą nuo stabmeldystės ir ten pat meldėsi prašydamas lietaus po ilgos sausros (1 Kar 18). Dėl šios priežasties Karmelio kalnas tapo Dievo artumo, maldos ir kontempliacijos simboliu.

XII amžiaus pabaigoje į Karmelio kalną pradėjo rinktis atsiskyrėliai, trokštantys gyventi maldoje ir Evangelijos paprastume. Taip gimė karmelitų ordinas. Šie vienuoliai ypatingai pavedė save Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir laikė ją savo Motina bei Globėja.

Su šia švente glaudžiai susijusi škaplieriaus tradicija. Pagal karmelitų pamaldžią tradiciją, 1251 metų liepos 16 dieną Anglijoje karmelitų generolui šventajam Simonui Stokui apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija ir įteikė škaplierių – rudą vienuolišką ženklą, sakydama, kad jis bus išganymo, apsaugos ir ypatingos globos ženklas tiems, kurie jį su tikėjimu nešios.

Škaplierius iš pradžių buvo vienuoliško abito dalis, tačiau vėliau paplito ir tarp pasauliečių kaip mažas medžiaginis ženklas, nešiojamas ant pečių. Jis tapo priklausymo Marijai, pasiaukojimo Dievui ir nuolatinio gyvenimo Evangelija ženklu.

Svarbu suprasti, kad Bažnyčia škaplieriaus niekada nelaikė magišku daiktu ar „automatine apsauga“. Škaplierius yra tikėjimo ženklas, kviečiantis gyventi maldoje, skaistume, atgailoje ir pasitikėjime Marijos globa.

Teologiškai Karmelio Kalno Marija labai glaudžiai susijusi su kontempliacijos ir vidinės maldos tradicija. Karmelio dvasingumas kviečia žmogų ieškoti Dievo tylos širdyje. Todėl karmelitų tradicijoje ypač svarbūs tokie šventieji kaip šv. Teresė Avilietė, šv. Kryžiaus Jonas, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė.

Karmelio Kalno Marija dažnai vaizduojama laikanti Kūdikėlį Jėzų ir škaplierių. Tai primena, kad Marija visada veda žmogų pas Kristų.

Lietuvoje Škaplierinės šventė nuo seno buvo labai mylima. Ypač garsūs Škaplierinės atlaidai vykdavo ir tebevyksta daugelyje parapijų. Liepos vidurys kaimo žmonėms buvo ne tik vasaros darbų metas, bet ir didelių atlaidų, šeimų susitikimų bei piligrimysčių laikas.

Lietuvos kaimuose žmonės dažnai nešiodavo škaplierius kaip tikėjimo ženklą. Motinos juos užkabindavo vaikams, seneliai saugodavo iki mirties. Škaplierius buvo suvokiamas kaip Marijos globos ir žmogaus ištikimybės Dievui ženklas.

Škaplierinės atlaidai Lietuvoje garsėjo ne tik maldomis, bet ir ypatinga bendrystės atmosfera. Žmonės eidavo procesijose, giedodavo Marijos giesmes, puošdavo bažnyčias gėlėmis. Daugelyje vietų išliko tradicija tądien šventinti žolynus ir pirmuosius derlius.

Ypač garsūs Škaplierinės atlaidai švenčiami:

• Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia
• Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika
• Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia
  ir daugelyje kitų Lietuvos parapijų.

Ši šventė šiandien labai aktuali. Šiuolaikinis žmogus dažnai gyvena triukšme, skubėjime ir nerime. Karmelio Kalno Marija kviečia sustoti, grįžti į tylą ir pasitikėti Dievu.

Marija čia pasirodo kaip Motina, kuri lydi žmogų gyvenimo kelyje, saugo jo tikėjimą ir moko vidinės maldos.

Karmelio Kalno Švenčiausioji Mergele Marija, Škaplierine vadinama Motina, globok mūsų šeimas ir parapijas, mokyk mus tylos, maldos ir pasitikėjimo Dievu, vesk mus pas Kristų ir saugok mūsų tikėjimą gyvenimo kelionėje.

Parapijos info.