Šv. Norbertas (1085-1134), kunigas, minimas birželio 6 d.

Birželio 6 dieną Bažnyčia mini šventąjį Norbertą – kunigą, vienuolijų steigėją, pamokslininką ir arkivyskupą, gyvenusį XII amžiuje. Jis buvo žmogus, kurio gyvenimą visiškai pakeitė susitikimas su Dievu. Iš pasaulietiškos ir patogios aplinkos jis tapo uoliu Evangelijos skelbėju, Bažnyčios reformatoriumi ir Eucharistijos garbintoju. Šventasis Norbertas yra viena ryškiausių viduramžių Bažnyčios atsinaujinimo asmenybių.

Norbertas gimė apie 1085 metus Ksantene, Reino krašte, dabartinėje Vokietijoje, kilmingoje šeimoje. Jis augo aplinkoje, kurioje buvo daug privilegijų ir galimybių siekti bažnytinės karjeros. Jaunystėje tapo kanauninku Šv. Viktoro kapituloje Ksantene ir vėliau tarnavo imperatoriaus Henriko V dvare. Norberto gyvenimas tuo metu buvo gana patogus ir pasaulietiškas – jis mėgavosi garbe, įtaka ir kilmingųjų gyvenimo būdu.

Tačiau apie 1115 metus jo gyvenime įvyko dramatiškas lūžis. Keliaudamas raitas netoli Vredeno miesto jis pateko į stiprią audrą. Šalia jo trenkė žaibas, Norbertas nukrito nuo arklio ir išsigandęs sušuko panašiai kaip šv. Paulius: „Viešpatie, ką nori, kad daryčiau?“ Šis įvykis tapo jo atsivertimo pradžia. Jis suprato, kad iki tol gyveno pernelyg paviršutiniškai ir nutolęs nuo Evangelijos dvasios.

Po šio patyrimo Norbertas pradėjo atgailos gyvenimą, atsisakė prabangos, pasitraukė iš rūmų aplinkos ir visiškai atsidavė Dievui. 1115 metais buvo įšventintas kunigu. Jis pradėjo keliauti kaip pamokslininkas, ragindamas žmones atsiversti, grįžti prie Evangelijos ir atnaujinti Bažnyčios gyvenimą.

XII amžiuje Bažnyčia išgyveno nemažai sunkumų – kai kur buvo paplitęs dvasininkų pasaulietiškumas, drausmės stoka, simonija (bažnytinių pareigų pirkimas), moralinis nuosmukis. Norbertas jautė stiprų pašaukimą atnaujinti Bažnyčią ne per valdžią ar griežtumą, bet per Evangelijos paprastumą ir šventumą.

1120 metais Prémontré slėnyje Prancūzijoje jis įkūrė naują vienuolyną. Taip gimė premonstratensų, arba norbertinų, ordinas. Ši bendruomenė jungė vienuolišką gyvenimą su aktyvia pastoracine tarnyste. Broliai gyveno pagal šv. Augustino regulą, daug dėmesio skyrė bendruomenei, liturgijai, Eucharistijai ir sielovadai. Premonstratensai greitai išplito po Europą.

Norbertas ypač garsėjo Eucharistijos pagarbinimu. Tuo metu kai kurie mokytojai pradėjo abejoti tikru Kristaus buvimu Eucharistijoje, tačiau Norbertas labai aiškiai gynė Bažnyčios mokymą. Jis skelbė, kad Eucharistija yra gyvas Kristaus buvimas tarp žmonių ir tikras Bažnyčios gyvenimo centras.

1126 metais popiežius Honorijus II paskyrė Norbertą Magdeburgo arkivyskupu. Šiose pareigose jis susidūrė su dideliu pasipriešinimu, nes stengėsi reformuoti dvasininkų gyvenimą ir įvesti drausmę. Nepaisant sunkumų, jis liko ištikimas savo misijai.

Norbertas taip pat buvo artimas imperatoriaus Lotaro III patarėjas ir aktyviai gynė Bažnyčios vienybę bei laisvę. Tačiau net tapęs arkivyskupu jis išlaikė paprastumą ir asketišką gyvenimo būdą.

Šventasis Norbertas mirė 1134 metų birželio 6 dieną Magdeburge, būdamas apie 49 metų. 1582 metais popiežius Grigalius XIII paskelbė jį šventuoju.

Teologiškai šventasis Norbertas labai svarbus kaip Bažnyčios atsinaujinimo liudytojas. Jis suprato, kad tikras atsinaujinimas prasideda ne nuo struktūrų, bet nuo žmogaus širdies. Todėl jo gyvenimo centre buvo atsivertimas, malda ir Eucharistija.

Norbertas taip pat primena, kad šventumas dažnai gimsta po sukrėtimo. Žaibo smūgis tapo ženklu, kuris pažadino jo širdį. Kartais Dievas leidžia žmogui patirti sukrėtimus, kad jis iš naujo atrastų gyvenimo prasmę.

Jo meilė Eucharistijai labai aktuali ir šiandien. Pasaulyje, kuriame daug triukšmo, skubėjimo ir paviršutiniškumo, Norbertas kviečia sugrįžti prie Kristaus buvimo Eucharistijoje – prie tylos, adoracijos ir gyvo santykio su Viešpačiu.

Šventasis Norbertai, uolus Kristaus kunige ir Bažnyčios atnaujintojau, melskis už mus, kad mylėtume Eucharistiją, gyventume Evangelijos dvasia ir drąsiai atsilieptume į Dievo kvietimą.

Parapijos info.