Gegužės 31 dieną Bažnyčia mini Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą šventę – vieną šviesiausių Evangelijos įvykių, kuriame susitinka dvi moterys, dvi motinos ir dvi ypatingos Dievo istorijos. Ši šventė pasakoja ne tik apie Marijos kelionę į Judėjos kalnus aplankyti savo giminaitės Elzbietos. Tai gilus tikėjimo, tarnystės, džiaugsmo ir Dievo veikimo žmonijos istorijoje slėpinys. Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad angelas Gabrielius apreiškė Marijai ne tik tai, jog ji taps Mesijo Motina, bet ir tai, kad jos pagyvenusi giminaitė Elzbieta laukiasi sūnaus. Tuomet Marija „skubiai“ iškeliavo į Judėjos kalnyną aplankyti Elzbietos. Šis Evangelijos žodis labai svarbus – Marija eina ne dėl savęs, ne ieškodama dėmesio ar garbės, bet vedama meilės ir tarnystės.

Tuo metu Elzbieta jau nešiojo įsčiose būsimąjį Joną Krikštytoją. Ji pati buvo patyrusi stebuklą, nes ilgus metus buvo nevaisinga ir jau garbaus amžiaus. Todėl dviejų moterų susitikimas tampa nepaprastu Dievo pažadų išsipildymo momentu. Kai Marija įžengia į namus ir pasveikina Elzbietą, Evangelija pasakoja, kad kūdikis Elzbietos įsčiose suspurdėjo iš džiaugsmo, o pati Elzbieta, kupina Šventosios Dvasios, sušuko: „Garbinga tu tarp moterų ir garbingas tavo įsčių vaisius!“ Tai pirmasis žmonijos istorijoje Kristaus atpažinimas. Dar negimęs Jonas Krikštytojas tarsi pirmasis pranašas pajunta ateinantį Mesiją.

Šis Evangelijos įvykis labai giliai susijęs su Sandoros tema. Senojo Testamento laikais Dievo Artumo ženklas Izraeliui buvo Sandoros Skrynia. Joje buvo saugomi Įstatymo plokščių ženklai, ir ji simbolizavo Dievo buvimą tarp savo tautos. Evangelistas Lukas sąmoningai parodo paraleles tarp Sandoros Skrynios kelionės ir Marijos apsilankymo. Kaip Sandoros Skrynia buvo nešama į Judėjos kalnus, taip ir Marija keliauja į kalnyną; kaip karalius Dovydas džiaugsmingai šoko prieš Skrynią, taip Jonas suspurda Elzbietos įsčiose. Bažnyčia nuo pirmųjų amžių Mariją suvokė kaip naująją Sandoros Skrynią, nes ji savo įsčiose neša ne akmens plokštes ar ženklus, bet patį Dievo Žodį – Kristų.

Apsilankymo šventėje labai ryški ir tarnystės tema. Marija ką tik išgirdo didingiausią žinią žmonijos istorijoje – ji taps Dievo Sūnaus Motina. Tačiau vietoj to, kad užsisklęstų savyje ar ieškotų garbės, ji iškeliauja padėti kitam žmogui. Tai labai svarbi Evangelijos logika – tikras Dievo veikimas žmoguje niekada neveda į puikybę ar užsidarymą, bet į meilę ir tarnystę. Marija tampa Bažnyčios paveikslu – Bažnyčios, kuri neša Kristų pasauliui.

Po Elzbietos pasveikinimo Marija gieda garsųjį „Magnificat“ – vieną gražiausių visos Biblijos himnų: „Mano siela šlovina Viešpatį…“ Šioje giesmėje susilieja visas Izraelio tikėjimas, vargšų viltis ir Dievo ištikimybės istorija. Marija šlovina Dievą ne dėl savo didybės, bet todėl, kad Viešpats pažvelgė į mažą ir nuolankų žmogų. „Magnificat“ tampa visos Bažnyčios malda, nes joje atsiskleidžia Dievas, kuris pakelia pažemintuosius, pasotina alkstančius ir lieka ištikimas savo pažadams.

Teologiškai ši šventė labai glaudžiai susijusi su Įsikūnijimo slėpiniu. Kristus jau yra pasaulyje, nors dar nematomas žmonių akims. Tai labai svarbi Evangelijos tiesa – Dievas dažnai veikia tyliai, paslėptai, mažume ir kasdienybėje. Šventumas prasideda ne triukšminguose įvykiuose, bet žmogaus širdyje, kuri leidžia Dievui veikti.

Apsilankymo šventėje taip pat labai ryški džiaugsmo tema. Jonas suspurda iš džiaugsmo, Elzbieta džiaugiasi, Marija gieda šlovinimo giesmę. Tai ne paviršutiniškas emocinis džiaugsmas, bet gilus suvokimas, kad Dievas yra arti ir vykdo savo pažadus. Krikščioniškas džiaugsmas gimsta ne iš to, kad gyvenime nėra sunkumų, bet iš tikėjimo, kad Dievas veikia net žmogaus trapume.

Ši šventė taip pat labai svarbi kalbant apie gyvybės orumą. Evangelijoje aiškiai matome, kad dar negimęs Jonas Krikštytojas yra gyvas asmuo, galintis džiaugtis Dievo artumu. Todėl Bažnyčia šiame įvykyje regi ir labai stiprų žmogaus gyvybės šventumo liudijimą nuo pat prasidėjimo momento.

Lietuvoje gegužės mėnuo nuo seno skirtas Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Gegužinės pamaldos, Marijos litanija, giedamos bažnyčiose ir kaimų koplytėlėse, tapo neatsiejama lietuviško pamaldumo dalimi. Todėl Marijos Apsilankymo šventė labai natūraliai užbaigia gegužės mėnesį. Lietuvių tikėjime Marija visada buvo suvokiama kaip artima Motina ir globėja, lydinti žmogų jo kasdienybėje. Kaip Marija skubėjo pas Elzbietą, taip tikintysis tiki, kad ji ir šiandien ateina į žmogaus gyvenimo namus su Kristaus artumu.

Lietuvos istorijoje Marijos globa ypač stipriai buvo išgyvenama sunkių laikų metu – karuose, tremtyse, okupacijose. Gegužinės pamaldos dažnai tapdavo ne tik malda, bet ir tautos vienybės ženklu. Kaimuose žmonės rinkdavosi prie kryžių ir koplytstulpių giedoti Marijos garbei, perduodami tikėjimą iš kartos į kartą. Todėl ši šventė Lietuvoje turi ne tik liturginę, bet ir labai gilią tautinę bei šeimyninę prasmę.

Šiandien pasaulyje, kuriame žmogus dažnai užsidaro savo rūpesčiuose, skuba dėl savęs ir praranda gebėjimą pastebėti kitą, Marijos apsilankymas pas Elzbietą tampa labai aktualus. Marija moko nešti Kristų ne žodžiais vien, bet savo buvimu, tarnyste ir meile. Ji moko, kad tikras tikėjimas visada juda link kito žmogaus.

Švenčiausioji Mergele Marija, kuri nešei pasauliui Kristų ir skubėjai tarnauti Elzbietai, melskis už mus, kad mūsų širdys būtų kupinos tikėjimo, džiaugsmo ir meilės, o mūsų gyvenimas taptų gyvu Dievo artumo ženklu kitiems.

Parapijos info.