„Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo“ (Mato 5, 7)

Iš prigimties žmogaus širdis yra šalta, tamsi ir savanaudiška. Žmogaus parodytas gailestingumas ar atlaidumas kyla ne iš jo vidaus, tai daro Dievo Dvasia, skatindama žmogaus širdį. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.“ (1 Jono 4, 19)

Pats Dievas yra gailestingumo šaltinis. Jis „gailestingas ir maloningas“ (Išėjimo 34, 6). Jis nesielgia su mumis taip, kaip esame nusipelnę. Jis neklausia, ar esame verti Jo meilės, bet atveria mums Savo meilės lobyną, kad taptume verti. Jis nėra kerštingas. Dievas trokšta išgelbėti, o ne pražudyti. Net Jo griežtumas gelbsti neklusniuosius. Jis siekia palengvinti žmonių vargus ir išlieti Savo balzamą jų žaizdoms. Iš tiesų Dievas nepalieka „kaltųjų be bausmės“ (Išėjimo 34, 7), tačiau Jis nori pašalinti mūsų kaltes.

Gailestingieji yra dieviškosios prigimties dalininkai, juose pasireiškia užjaučianti Dievo meilė. Visi, kurių širdys pritaria Begalinės Meilės širdžiai, sieks taisyti, o ne smerkti. Sieloje gyvenantis Kristus yra niekada neišsenkantis šaltinis. Kur Jis gyvena, ten liejasi geradarystė.

Kai pagalbos šaukiasi paklydusi, sugundyta, nelaimingoji nuodėmės ir vargo auka, krikščionis neklausia, ar ji verta, o svarsto: „Kuo galiu padėti?“ Apgailėtinas nelaimėlis jam yra siela, už kurią mirė Kristus, kad ją išgelbėtų, nes Savo vaikams Dievas davė sutaikinimo tarnystę.

Gailestingieji yra tie, kurie užjaučia neturtingus, kenčiančius ir prislėgtus. Patriarchas Jobas sakė: „…gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų. Mirdami žmonės mane laimino, aš džiuginau našlės širdį. Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė, teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas. Tapau aklojo akimis ir luošojo kojomis. Beturčiui buvau tėvas, nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.“ (Jobo 29, 12-16)

Daugeliui gyvenimas – skausminga kova. Jie jaučia savo ydas, kankinasi ir netiki. Jie mano neturį nieko, už ką turėtų būti dėkingi. Švelnūs žodžiai, užjaučiantys, supratingi žvilgsniai daugeliui kovojančių ir vienišų būtų tarsi vėsaus vandens puodelis ištroškusiai sielai. Užuojauta ir jautri pagalba palengvintų naštą, sunkiai slegiančią pavargusius pečius. Kiekvienas paguodos žodis ir nesavanaudiškas poelgis išreiškia Kristaus meilę puolusiai žmonijai.

Gailestingieji „susilauks gailestingumo. Dosnus žmogus turtėja, o kas pagirdo kitus, tas pats bus pagirdytas.“ (Patarlių 11, 25) Gailestingasis jaučia palaimingą ramybę. Tas, kuris atsižada savęs ir tarnauja kitų gerovei, patiria palaimingą pasitenkinimą. Šventoji Dvasia, gyvenanti sieloje ir pasireiškianti gyvenime, sušvelnina užkietėjusias širdis ir sužadina gailestingumą bei švelnumą. Ką pasėsi, tai ir pjausi. „Laimingas, kas rūpinasi vargšais; … Viešpats jį saugos ir stiprins, padarys laimingą žemėje ir nepaliks priešų rankose. Viešpats padės jam ligos patale, ligoje išgydys jo negalias.“ (Psalmė 41, 2-4)

Žmogaus, kuris paskiria savo gyvenimą Dievui ir tarnauja Jo vaikams, yra susijęs su Tuo, kuriam priklauso visi Visatos šaltiniai. Tokio žmogaus gyvenimas sujungtas su Dievu auksine nekintančių pažadų grandine. Viešpats neapleis jo kančių ir nelaimės valandą. „O mano Dievas ir Savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes.“ (Filipiniečiams 4, 19) Paskutiniąją valandą gailestingasis atras maloningą prieglobstį pa užjaučiantį Išgelbėtoją ir bus priimtas į amžinąsias buveines.

Elena Vait

Iš knygos „Kristaus kalno pamokslas“