Evangelija Mt 22, 15–21

Anuo metu fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ 

Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. 

Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ 

Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ 

Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“

Šaltinis: jesuschrist.org

Šiandien Evangelijoje Jėzui paspendžiami spąstai. Fariziejai klausia: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Klausimas atrodo paprastas, tačiau bet kuris atsakymas galėjo būti panaudotas prieš Jėzų. Jeigu pasakys „taip“ – Jį bus galima apkaltinti palaikant romėnų valdžią. Jeigu pasakys „ne“ – apskųsti kaip maištininką. Tačiau Jėzus nesileidžia įtraukiamas į jų žaidimą. Jis paprašo parodyti denarą ir klausia: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsako: „Ciesoriaus.“ Tuomet nuskamba žodžiai, tapę vienais žinomiausių Evangelijoje: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“

Dažniausiai prisimename pirmąją šio sakinio dalį. Žmogus gyvena visuomenėje, turi pareigų valstybei, laikosi įstatymų, moka mokesčius, prisiima atsakomybę už bendrąjį gėrį. Krikščionis nėra žmogus, gyvenantis kažkur šalia pasaulio. Jis yra savo miesto, savo krašto ir savo valstybės pilietis. Tačiau Jėzus tuo nesustoja. Daug svarbesnė yra antroji Jo sakinio dalis: „O kas Dievo – Dievui.“

Ant denaro buvo ciesoriaus atvaizdas, todėl moneta galėjo būti atiduota ciesoriui. Bet tuomet kyla klausimas: o kieno atvaizdas yra žmoguje? Pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose skaitome, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Vadinasi, jeigu moneta, pažymėta ciesoriaus atvaizdu, priklauso ciesoriui, tai žmogus, nešiojantis savyje Dievo atvaizdą, priklauso Dievui.

Ir čia ši Evangelija tampa labai asmeniška. Dievui neužtenka kelių minučių mūsų laiko, vienos maldos ar vienos valandos sekmadienį. Jam priklauso visas mūsų gyvenimas. Mūsų protas ir sąžinė, mūsų gebėjimai, mūsų santykiai, mūsų sprendimai. Negalime gyvenimo padalyti į dvi visiškai atskiras dalis: čia mano tikėjimas, o čia mano kasdienybė, į kurią Dievas neturi teisės kištis. Jeigu priklausome Dievui, tikėjimas turi paliesti ir tai, kaip dirbame, kaip elgiamės su artimaisiais, kaip naudojame pinigus, kaip kalbame apie kitus ir kokius sprendimus priimame.

Kartais žmogus Dievui nori atiduoti tik tai, kas jam patogu. Sekmadienį – Mišias, kartais – maldą, gal auką ar gerą darbą. O savo pyktį, ambicijas, nuoskaudas, planus ir pasirinkimus norėtų pasilikti sau. Tačiau Jėzus šiandien primena: „Atiduokite Dievui, kas Dievo.“ Tai nereiškia, kad Dievas nori iš mūsų kažką atimti. Priešingai – atiduoti save Dievui reiškia patikėti Jam savo gyvenimą, kad jis neprarastų krypties.

Šie Jėzaus žodžiai primena ir dar vieną svarbią tiesą: jokia žemiška valdžia negali užimti Dievo vietos. Valstybės, santvarkos, vadovai ir ideologijos keičiasi. Žmogaus vertė nepriklauso nuo to, kiek jis naudingas valstybei, visuomenei ar ekonomikai. Žmogus turi vertę todėl, kad savyje nešioja Dievo paveikslą. Jį nešioja vaikas ir senas žmogus, sveikas ir ligonis, turtingas ir vargšas, tas, kuris mums patinka, ir tas, su kuriuo sunku sutarti. Todėl pagarba žmogui nėra vien gražus mandagumas – krikščioniui tai pagarba Dievo atvaizdui kitame.

Evangelijoje fariziejai žiūrėjo į monetą ir matė ciesoriaus veidą. Šiandien Kristus tarsi kviečia mus pažvelgti į žmogaus veidą ir jame pamatyti kai ką daugiau. Gal kartais labai lengvai kitą nuteisiame, pažeminame, apkalbame ar tiesiog nusprendžiame, kad jis mums nesvarbus. Tačiau ir tas žmogus pažymėtas tuo pačiu Kūrėjo atvaizdu.

Todėl šiandien verta savęs paklausti ne tik: ką aš duodu Dievui? Gal svarbesnis klausimas – ar leidžiu Dievui būti viso mano gyvenimo Viešpačiu? Ne tik tada, kai meldžiuosi, bet ir tada, kai dirbu, sprendžiu, kalbu, renkuosi, atleidžiu ar nenoriu atleisti.

Ciesoriui galime atiduoti monetą. Dievui priklauso kur kas daugiau. Jam priklauso mūsų širdis, nes Jo paveikslą nešiojame savyje. Tad prašykime Viešpatį, kad mokėtume sąžiningai atlikti savo žemiškąsias pareigas, bet niekada nepamirštume, kam priklausome iš tikrųjų. Ir kad visas mūsų gyvenimas taptų atsakymu į Kristaus žodžius: „Atiduokite, kas Dievo – Dievui.“ Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas