Liepos 20 dieną Bažnyčia mini šventąjį Apolinarą – vyskupą, misionierių ir kankinį, vieną seniausių Italijos Bažnyčios šventųjų. Jis laikomas pirmuoju Ravenos vyskupu ir vienu iš tų ankstyvųjų krikščionybės liudytojų, kurie Evangeliją skelbė dar labai pavojingais laikais, kai tikėjimas Kristumi galėjo kainuoti gyvybę.

Nors apie šventojo Apolinaro gyvenimą išliko nedaug istorinių žinių, Bažnyčios tradicija jį labai gerbia kaip apaštalų laikų mokinį ir uolų Evangelijos skelbėją. Manoma, kad jis gyveno I–II amžiuje ir buvo kilęs iš Antiochijos – vieno svarbiausių ankstyvosios krikščionybės centrų. Tradicija pasakoja, kad pats apaštalas Petras išsiuntė Apolinarą į Italiją skelbti Evangelijos Ravenos mieste.

Tuo metu Ravena buvo svarbus Romos imperijos miestas prie Adrijos jūros. Atvykęs ten Apolinaras pradėjo skelbti Kristų pagoniškoje aplinkoje. Pasak senųjų pasakojimų, jo pamokslus lydėjo stebuklai – ligonių išgydymai, apsėstųjų išlaisvinimai ir daugelio žmonių atsivertimai.

Dėl šios veiklos jis greitai susilaukė tiek tikinčiųjų meilės, tiek pagonių ir valdžios priešiškumo. Krikščionys anuomet buvo laikomi pavojinga sekta, atsisakančia garbinti Romos dievus ir imperatorių.

Apolinaras kelis kartus buvo suimtas, kankinamas ir tremiamas iš miesto. Tačiau kiekvieną kartą sugrįždavo tęsti Evangelijos skelbimo. Tradicija pasakoja, kad jis kentėjo mušimus, kalinimą ir įvairius pažeminimus, tačiau neatsisakė tikėjimo.

Galiausiai po ilgų persekiojimų šventasis Apolinaras mirė kaip kankinys, tikriausiai II amžiaus pradžioje. Tiksli jo mirties data nėra žinoma, tačiau Bažnyčia nuo seniausių laikų jį gerbė kaip Kristaus liudytoją.

Jo kapas netoli Ravenos tapo viena svarbiausių ankstyvosios krikščionybės piligrimystės vietų Italijoje. VI amžiuje ten buvo pastatyta garsioji Sant’Apollinare in Classe bazilika – viena gražiausių ankstyvosios krikščioniškos architektūros šventovių pasaulyje. Bazilikos mozaikose šventasis Apolinaras vaizduojamas kaip ganytojas, meldžiantis tarp savo tikinčiųjų.

Teologiškai šventasis Apolinaras labai svarbus kaip apaštališkosios Bažnyčios liudytojas. Jis priklauso tai pirmajai kartai, kuri tiesiogiai perėmė tikėjimą iš apaštalų mokinių ir perdavė jį kitoms tautoms.

Jo gyvenime ypač ryški ištikimybės tema. Apolinaras nepasitraukė net tada, kai buvo persekiojamas, mušamas ar tremiamas. Jis suprato, kad vyskupo pašaukimas yra ne valdžia, bet tarnystė ir pasirengimas aukoti save dėl tikinčiųjų.

Apolinaras taip pat labai aiškiai liudija ankstyvosios Bažnyčios drąsą. Krikščionybė anuomet neturėjo nei politinės galios, nei apsaugos. Ji augo per žmonių tikėjimą, meilę ir kankinių kraują.

Jo gyvenimas primena, kad Bažnyčia nuo pat pradžių buvo misijinė – siunčiama į pasaulį skelbti Evangelijos net ten, kur jos nenorima girdėti.

Šventasis Apolinaras aktualus ir šiandien. Pasaulyje, kuriame tikėjimas dažnai stumiamas į šalį arba laikomas nereikalingu, jis kviečia krikščionis nebijoti liudyti Kristų savo gyvenimu.

Ypač jo pavyzdys svarbus kunigams ir vyskupams. Apolinaras primena, kad tikras ganytojas nepalieka savo žmonių sunkumų metu, bet lieka su jais net kančioje.

Šventasis Apolinarai, drąsus Evangelijos skelbėjau ir Kristaus kankiny, melskis už Bažnyčią, už vyskupus ir kunigus, kad būtume ištikimi Kristui ir nebijotume liudyti Evangelijos pasaulyje.

Parapijos info.