Šv. Efremas (306-373), diakonas, Bažnyčios mokytojas, minimas birželio 9 d.

Birželio 9 dieną Bažnyčia mini šventąjį Efremą – diakoną, teologą, poetą ir Bažnyčios mokytoją, vieną didžiausių Rytų krikščionybės šventųjų. Jis dažnai vadinamas „Šventosios Dvasios arfa“, nes savo giesmėmis ir himnais sugebėjo nepaprastai giliai perteikti tikėjimo paslaptis. Šventasis Efremas buvo žmogus, kuris ne tik mokė apie Dievą, bet ir giedojo tikėjimą. Jo kūryba iki šiol laikoma vienu gražiausių ankstyvosios krikščionybės dvasinių lobių.

Efremas gimė apie 306 metus Nisibio mieste Mesopotamijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, netoli Sirijos sienos. Tuo metu tai buvo pasienio miestas tarp Romos imperijos ir Persijos. Tikslios žinios apie jo šeimą nėra aiškios. Tradicija pasakoja, kad jis augo krikščioniškoje aplinkoje ir dar jaunystėje tapo Nisibio vyskupo Jokūbo mokiniu.

Efremas niekada netapo kunigu – visą gyvenimą liko diakonas. Tai labai svarbus jo gyvenimo bruožas. Jis suvokė savo pašaukimą ne kaip valdžią ar aukštas pareigas, bet kaip tarnystę Dievo žodžiui ir žmonėms. Kaip diakonas jis mokė tikėjimo, aiškino Šventąjį Raštą, rūpinosi vargšais ir kūrė giesmes.

IV amžius buvo sudėtingas Bažnyčios laikotarpis. Po ilgų persekiojimų krikščionybė tapo laisva, tačiau Bažnyčią pradėjo skaldyti įvairios erezijos, ypač arijonizmas, neigęs pilną Kristaus dievystę. Efremas tapo vienu svarbiausių ortodoksinio tikėjimo gynėjų Sirijos kraštuose.

Jo ypatinga dovana buvo poezija ir himnografija. Efremas suprato, kad žmonių širdis dažnai pasiekia ne sausas mokymas, bet grožis. Todėl jis kūrė himnus apie Kristų, Mariją, Eucharistiją, Bažnyčią ir išganymą. Jo tekstai buvo giedami liturgijoje ir tapo tikėjimo mokymo priemone. Taip jis gynė Bažnyčios mokymą ne ginčais, bet giesme.

363 metais Nisibio miestą užėmė persai, ir daugelis krikščionių buvo priversti pasitraukti. Efremas persikėlė į Edesą – vieną svarbiausių Sirijos krikščionybės centrų. Ten gyveno labai kukliai, daug meldėsi, pasninkavo ir tęsė savo mokymą bei kūrybą.

Pasakojama, kad Edesoje kilus badui Efremas aktyviai organizavo pagalbą vargšams ir ligoniams. Jis neapsiribojo vien mokymu ar malda – tikėjimą pavertė konkrečia meilės tarnyste.

Šventasis Efremas mirė 373 metų birželio 9 dieną Edesoje, tikriausiai maro metu, tarnaudamas sergantiems žmonėms. Jam buvo apie 67 metai.

Jo pagarbinimas labai greitai išplito Rytų Bažnyčioje, o vėliau ir Vakaruose. 1920 metais popiežius Benediktas XV paskelbė jį Bažnyčios mokytoju. Jis yra vienas nedaugelio Rytų Bažnyčios šventųjų, gavusių šį titulą visuotinėje Katalikų Bažnyčioje.

Teologiškai šventasis Efremas labai ypatingas dėl savo požiūrio į Dievo paslaptį. Jis mokė, kad Dievas yra toks didis, jog žmogus niekada negali Jo pilnai suprasti. Todėl tikėjime labai svarbi nuostaba ir pagarbi tyla. Efremas sakė, kad Šventasis Raštas yra tarsi neišsemiamas šaltinis – kuo daugiau žmogus geria, tuo daugiau atranda.

Jo tekstuose labai ryški Kristaus Įsikūnijimo tema. Efremas su nuostaba kalba apie tai, kad Dievas tapo žmogumi. Jis mėgo paradoksus: „Tas, kuris laiko pasaulį, buvo laikomas Marijos rankose.“ Tokiu būdu jis padėdavo žmonėms pajusti Evangelijos paslapties grožį.

Efremas taip pat labai mylėjo Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Jo himnai apie Mariją yra vieni gražiausių ankstyvosios Bažnyčios tekstų. Juose Marija vadinama Naująja Ieva, tyrumo ir klusnumo pavyzdžiu.

Šventasis Efremas aktualus ir šiandien. Pasaulyje, kuriame tiek daug triukšmo, ginčų ir paviršutiniškumo, jis primena, kad tikėjimas gimsta ne tik iš argumentų, bet ir iš grožio, tylos, maldos ir širdies gilumos. Jis kviečia ne tik „žinoti apie Dievą“, bet ir juo žavėtis.

Šventasis Efremai, Bažnyčios mokytojau ir tikėjimo giesmininke, melskis už mus, kad mylėtume Dievo žodį, gyventume maldos dvasia ir savo gyvenimu giedotume Dievo meilę.

Parapijos info.