Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis minima trečiąjį šeštadienį po Sekminių.

Trečiąjį šeštadienį po Sekminių Bažnyčia mini Nekaltąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdį. Šis minėjimas glaudžiai susijęs su prieš tai švenčiama Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilme. Bažnyčia tarsi kviečia pažvelgti į dvi širdis – Sūnaus ir Motinos. Jėzaus Širdyje atsiskleidžia Dievo meilė žmogui, o Marijos Širdyje – tobulas žmogaus atsakas Dievui.

Pamaldumas Marijos Širdžiai Bažnyčioje vystėsi palaipsniui per daugelį amžių. Jau Evangelijoje randame pagrindą šiam dvasingumui. Šv. Lukas du kartus rašo, kad Marija „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19; 2, 51). Biblijoje širdis reiškia ne tik jausmus, bet visą žmogaus vidų – mintis, valią, meilę, ištikimybę. Todėl kalbėdama apie Marijos Širdį Bažnyčia kalba apie visą jos vidinį gyvenimą, visišką atsidavimą Dievui ir vienybę su Kristumi.

Ypatingą vietą šioje tradicijoje užima Simeono žodžiai šventykloje: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35). Šie žodžiai tapo pranašyste apie Marijos dalyvavimą Kristaus kančioje. Marijos Širdis yra motinos širdis, kuri myli iki galo ir kenčia kartu su savo Sūnumi.

Pamaldumas Nekaltajai Marijos Širdžiai ypač išplito XVII amžiuje, daugiausia per šv. Joną Eudą (1601–1680), kuris skatino pagarbinimą tiek Jėzaus, tiek Marijos Širdims. Vėliau šis pamaldumas dar labiau sustiprėjo po Fatimos apsireiškimų 1917 metais Portugalijoje. Fatimoje Marija ragino žmones atsiversti, melstis rožinį ir pasiaukoti jos Nekaltajai Širdžiai. Ji sakė: „Mano Nekaltoji Širdis bus tavo prieglobstis ir kelias, vedantis pas Dievą.“

1944 metais popiežius Pijus XII visai Bažnyčiai nustatė Nekaltosios Marijos Širdies minėjimą, o po liturginės reformos jis buvo perkeltas į šeštadienį po Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmės.

Teologiškai Marijos Širdis labai glaudžiai susijusi su Kristaus Širdimi. Marija niekada nėra atskirta nuo savo Sūnaus. Jos širdis visiškai nukreipta į Kristų. Todėl tikras pamaldumas Marijai niekada nesustoja ties ja pačia – jis visada veda pas Jėzų.

Marijos Širdis vadinama „nekaltąja“, nes ji visiškai atvira Dievui. Tai širdis be susiskaldymo, be veidmainystės, be nuodėmės maišto. Ji pilna pasitikėjimo, klusnumo ir meilės. Apreiškimo metu Marija pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Tas „taip“ tapo viso jos gyvenimo keliu.

Marijos Širdyje taip pat matome tylos ir apmąstymo dvasią. Evangelijoje ji dažnai nekalba daug, tačiau jos vidus pilnas Dievo. Šiandienos pasaulyje, kupiname triukšmo, skubėjimo ir išsiblaškymo, Marijos Širdis tampa kvietimu grįžti į vidinę tylą, maldą ir pasitikėjimą.

Lietuvoje pamaldumas Marijai nuo seno yra labai gilus. Gegužinės pamaldos, rožinis, Šiluvos ir Aušros Vartų šventovės, Marijos giesmės kaimuose ir šeimose – visa tai liudija, kad lietuvių tikėjime Marija suvokiama kaip Motina ir globėja. Ypač mūsų senoliai mokėjo kreiptis į Mariją su paprastu ir nuoširdžiu pasitikėjimu. Todėl Nekaltosios Marijos Širdies minėjimas labai artimas ir mūsų krašto dvasingumui.

Marijos Širdis taip pat yra užuojautos ir motiniškos meilės ženklas. Ji pažįsta žmogaus skausmą – nuo Betliejaus neturto iki Golgotos kryžiaus. Todėl daugelis tikinčiųjų per amžius jai patikėdavo savo šeimas, vaikus, ligas, baimes ir rūpesčius.

Šis minėjimas kviečia ne tik grožėtis Marijos šventumu, bet ir mokytis iš jos širdies. Mokytis tylos. Ištikimybės. Kantrybės. Pasitikėjimo Dievu net tada, kai ne viskas suprantama.

Nekaltoji Marijos Širdis primena, kad tikėjimas pirmiausia gimsta širdyje.

Nekaltoji Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdie, vesk mus pas savo Sūnų, mokyk mylėti Dievą tyra širdimi, stiprink mūsų šeimas, globok Bažnyčią ir būk mūsų paguoda gyvenimo kelyje.

Parapijos info.