Šv. Bonifacas (673-754), vyskupas, kankinys minimas birželio 5 d.

Birželio 5 dieną Bažnyčia mini šventąjį Bonifacą – vyskupą, misionierių ir kankinį, vieną svarbiausių Europos evangelizuotojų. Jis vadinamas „Vokietijos apaštalu“, nes jo veikla VIII amžiuje padėjo tvirtus krikščionybės pamatus germanų kraštuose. Šventasis Bonifacas buvo ne tik drąsus misionierius, bet ir Bažnyčios reformatorius, kuris siekė atnaujinti tikėjimą, drausmę ir vienybę.

Bonifacas gimė apie 673 metus Vesekse, Anglijoje. Jo tikrasis vardas buvo Vinfrydas (Winfrid arba Wynfrith). Jis augo krikščioniškoje anglosaksų šeimoje ir nuo vaikystės pasižymėjo dideliu troškimu mokytis. Būdamas jaunas įstojo į benediktinų vienuolyną Eksseteryje, vėliau persikėlė į Nurslingo vienuolyną netoli Sautamptono. Ten studijavo Šventąjį Raštą, teologiją ir tapo žinomu mokytoju bei pamokslininku.

Nors vienuolyne gyveno ramų ir gerbiamą gyvenimą, Vinfrydas jautė stiprų pašaukimą skelbti Evangeliją pagonių tautoms. Apie 716 metus jis pirmą kartą išvyko į Fryziją (dabartinės Nyderlandų teritoriją), tačiau misija nebuvo sėkminga dėl politinių neramumų. Grįžęs į Angliją jis neatsisakė savo troškimo evangelizuoti.

718 metais jis nuvyko į Romą pas popiežių Grigalių II. Popiežius palaimino jo misiją ir suteikė jam naują vardą – Bonifacas, reiškiantį „darantis gera“. Nuo tada jis tapo oficialiu Bažnyčios misionieriumi germanų žemėse.

Bonifaco veikla daugiausia vyko dabartinės Vokietijos teritorijoje – Heseno, Tiuringijos ir Bavarijos kraštuose. Tuo metu daugelis germanų genčių dar buvo pagonys, garbino gamtos dievus ir šventus medžius. Vienas garsiausių Bonifaco gyvenimo epizodų susijęs su Toro ąžuolu Geismare. Pagal tradiciją, jis viešai nukirto pagonims šventą ąžuolą, skirtą dievui Torui. Žmonės laukė, kad dievai jį nubaus, tačiau nieko neįvyko. Tai tapo ženklu daugeliui žmonių priimti krikščionybę. Iš nukirsto medžio Bonifacas pastatė koplyčią šv. Petro garbei.

Tačiau Bonifaco misija buvo ne tik pagonių krikštijimas. Jis taip pat siekė atnaujinti pačią Bažnyčią. Kai kuriose germanų teritorijose dvasininkų gyvenimas buvo netvarkingas, trūko drausmės ir ryšio su Roma. Bonifacas steigė vienuolynus, organizavo vyskupijas, šaukė sinodus ir stiprino Bažnyčios vienybę su popiežiumi.

732 metais popiežius Grigalius III paskyrė jį arkivyskupu ir suteikė teisę organizuoti Bažnyčią germanų kraštuose. Bonifacas įkūrė daug vienuolynų, tačiau ypatingą vietą užėmė Fuldos vienuolynas, įsteigtas apie 744 metus. Jis tapo vienu svarbiausių dvasinių ir kultūrinių centrų viduramžių Europoje.

Nepaisant didelių darbų, Bonifacas išliko nuolankus vienuolis ir misionierius. Gyvenimo pabaigoje jis troško dar kartą grįžti į Fryziją evangelizuoti pagonių. 754 metais, būdamas apie 80 metų, jis išvyko į paskutinę misiją.

754 metų birželio 5 dieną netoli Dokkumo (dabartiniuose Nyderlanduose) Bonifacas kartu su bendraminčiais ruošėsi krikštyti naujus tikinčiuosius. Tačiau juos užpuolė ginkluota pagonių grupė. Pasak tradicijos, Bonifacas draudė savo mokiniams gintis ginklais ir ragino pasitikėti Dievu. Jis buvo nužudytas kartu su 52 draugais. Sakoma, kad mirties akimirką jis rankose laikė Evangelijų knygą, kuri buvo perskelta smūgio.

Jo kūnas buvo pervežtas į Fuldą, kur iki šiol ilsisi garsiojoje Fuldos katedroje.

Teologiškai šventasis Bonifacas labai svarbus kaip misionieriškos Bažnyčios pavyzdys. Jis rodo, kad Evangelija nėra skirta tik vienai tautai ar kultūrai. Krikščionybė perkeičia tautas ne naikindama jų tapatybę, bet vesdama jas į tiesą ir gyvenimą.

Bonifacas taip pat liudija, kad tikra evangelizacija reikalauja drąsos. Jis ne tik kalbėjo apie Kristų, bet ir stojo prieš pagonybės baimę, neteisybę ir netvarką. Tačiau jo tikslas nebuvo sunaikinti žmones – jis troško juos atvesti pas Dievą.

Jo gyvenimas taip pat labai susijęs su Bažnyčios vienybės tema. Bonifacas suprato, kad tikėjimas negali būti atskirtas nuo bendrystės su visuotine Bažnyčia. Todėl jis nuolat palaikė ryšį su Roma ir stiprino Bažnyčios struktūrą Europoje.

Šiandien šventasis Bonifacas laikomas vienu Europos globėjų. Jo gyvenimas primena, kad Europa gimė ne tik iš politinių ar kultūrinių procesų, bet ir iš Evangelijos.

Šventasis Bonifacai, drąsus Kristaus misionieriau ir kankiny, melskis už Bažnyčią Europoje, už misionierius ir evangelizuotojus, kad nebijotume liudyti tikėjimo ir vestume žmones pas Kristų.

Parapijos info.