Švenčiausiosios Trejybės iškilmė kviečia mus pažvelgti į pačią tikėjimo šerdį – į Dievą, kuris yra vienas, bet ne vienišas. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – ne trys dievai, bet vienas Dievas trijuose Asmenyse. Tai paslaptis, kurios žmogaus protas iki galo neišmatuos, bet širdis gali ją priimti. Tai ne matematinė lygtis, ne teorija, bet gyvas santykis, į kurį esame pakviesti. Dievas nėra uždaras savyje, Jis yra meilė, ir meilė visada yra santykis. Todėl tikėdami Trejybe mes tikime Dievu, kuris yra bendrystė, kuris gyvena dovanojimu, priėmimu, vienybe.

Pirmieji krikščionys šią tiesą išgyveno dar prieš ją apibrėždami. Jie patyrė Tėvą kaip Kūrėją, Jėzų kaip Gelbėtoją ir Šventąją Dvasią kaip gyvybę, veikiančią jų viduje. Tik vėliau, susidūrus su klaidingais mokymais, Bažnyčia pradėjo tiksliau formuluoti tikėjimą. IV amžiuje, Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimuose, buvo aiškiai išpažinta: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienos prigimties. Tai buvo ne bandymas „paaiškinti“ Dievą, bet apsaugoti tikėjimą, kad žmogus neprarastų tikrojo Dievo, kuris yra meilė ir artumas.

Teologiškai Trejybė atveria mums labai svarbią tiesą: mes esame sukurti pagal tokio Dievo paveikslą. Tai reiškia, kad žmogus negali gyventi vienas. Mes esame sukurti santykiui su Dievu ir su kitais. Kai žmogus užsidaro savyje, jis praranda dalį savo tikrosios prigimties. O kai myli, dovanoja save, kuria ryšį, jis gyvena pagal Dievo paveikslą. Trejybė nėra tik „kažkas apie Dievą“, tai yra raktas suprasti, kas yra žmogus ir kaip jis turi gyventi.

Ši paslaptis labai gražiai įrašyta ir į mūsų kasdienį tikėjimą. Kiekvieną kartą, kai darome kryžiaus ženklą, sakome: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tai nėra tik pradžios ar pabaigos formulė. Tai tikėjimo išpažinimas. Tai priminimas, kad esame įtraukti į Dievo gyvenimą. Per Krikštą buvome pakrikštyti ne „į kažką“, bet į Trejybės gyvenimą. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas nuo pat pradžių yra įdėtas į šią meilės bendrystę.

Lietuviškoje tradicijoje Trejybės iškilmė taip pat turėjo savo paprastą, bet gilų atspalvį. Žmonės galbūt ne visada galėjo paaiškinti teologiją, bet jie ją gyveno. Kryžiaus ženklas buvo kasdienybės dalis – prieš darbą, prieš valgį, prieš miegą. Tai buvo tylus pasitikėjimo ženklas, kad žmogus gyvena Dievo artume. Kai kuriose vietose būdavo ypatingai pagerbiami trys kryžiai ar trys žvakės, simbolizuojančios Trejybę. Liaudiškas pamaldumas dažnai paprastais ženklais išreikšdavo tai, ką teologija apibrėžia sudėtingais žodžiais.

Švenčiausiosios Trejybės šventė kviečia mus ne tiek „suprasti“, kiek gyventi. Galime žinoti daug apie Dievą, bet jei nemylime, nesame arti Jo. Trejybė yra meilės ratas, į kurį esame pakviesti. Tėvas dovanoja save Sūnui, Sūnus Tėvui, Dvasia yra jų meilės ryšys. Ir mes esame kviečiami į šią tėkmę – mylėti, atleisti, priimti, būti bendrystėje.

Todėl ši šventė kviečia pažvelgti į savo santykius. Ar mano gyvenime yra vietos tikrai bendrystei? Ar aš kuriu vienybę, ar skaldau? Ar mano tikėjimas yra tik žodžiai, ar jis tampa meile, kuri matoma kasdienybėje? Nes Trejybė nėra toli, ji atsispindi kiekviename tikrame meilės geste.

Galbūt šiandien svarbiausia ne bandyti „išspręsti“ Trejybės paslaptį, bet tyliai ją priimti. Kaip vaikas priima meilę, kurios negali paaiškinti, bet gali ja gyventi. Ir galbūt pakanka paprastos maldos: Tėve, Tu mane sukūrei. Jėzau, Tu mane išgelbėjai. Šventoji Dvasia, Tu gyveni manyje.

Ir šioje paprastoje tikėjimo išpažintyje jau telpa visa Trejybės paslaptis.

Parapijos info.