Kristaus žengimo į dangų (Šeštinių) iškilmė švenčiama 40-ąją dieną po Velykų (Apd 1), Lietuvoje keliama į VII Velykų sekmadienį.

Kristaus Žengimo į dangų iškilmė, kurią vadiname Šeštinėmis, yra viena iš tų švenčių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi „pabaiga“, bet iš tikrųjų yra pradžia. Apaštalų darbų knyga pasakoja, kad po prisikėlimo Jėzus dar keturiasdešimt dienų buvo su mokiniais – kalbėjo, aiškino, stiprino jų tikėjimą. Tai buvo laikas, kai jie mokėsi gyventi su Prisikėlusiuoju nebe taip, kaip anksčiau. Ir tada, jų akivaizdoje, Jėzus pakyla į dangų. Tai momentas, kuris galėjo atrodyti kaip atsiskyrimas, kaip netektis. Tačiau Bažnyčia nuo pat pradžių suprato, tai nėra Jėzaus pasitraukimas, tai Jo buvimo pasikeitimas.

Ankstyvoji Bažnyčia jau labai anksti pradėjo švęsti šią iškilmę keturiasdešimtą dieną po Velykų, laikydamasi apaštališkos tradicijos. Skaičius keturiasdešimt Šventajame Rašte visada reiškia pasiruošimą ir perėjimą – keturiasdešimt metų Izraelis keliavo dykumoje, keturiasdešimt dienų Mozė buvo ant Sinajaus kalno, keturiasdešimt dienų Jėzus pasninkavo dykumoje. Ir štai keturiasdešimt dienų po Prisikėlimo – pereinama į naują tikrovę. Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, dėl pastoracinių priežasčių ši šventė perkelta į VII Velykų sekmadienį, kad daugiau tikinčiųjų galėtų ją išgyventi. Tačiau jos esmė nesikeičia, tai Kristaus išaukštinimo ir mūsų pašaukimo šventė.

Teologiškai Žengimas į dangų reiškia, kad Jėzus su savo žmogiškumu įžengia į Dievo šlovę. Tai labai svarbu: ne tik Dievo Sūnus, bet ir žmogus su kūnu, su mūsų prigimtimi įeina į Tėvo artumą. Tai reiškia, kad dangus nebėra kažkas tolimo ar nepasiekiamo. Dangus tampa mūsų kryptimi. Kristus ne tik parodo kelią, Jis pats yra tas kelias, ir Jis jau yra ten, kur kviečia mus. Todėl Šeštinės yra vilties šventė: žmogaus gyvenimas nesibaigia žeme, jis pašauktas į amžinybę.

Bet kartu ši šventė yra ir labai žemiška. Evangelijoje girdime, kad mokiniai stovi ir žiūri į dangų. Jie tarsi sustingę, žiūri, kur dingo Jėzus. Ir tada pasirodo angelai ir sako: „Ko stovite ir žiūrite į dangų?“ Tai labai svarbus momentas. Tikėjimas nėra žiūrėjimas į dangų ir atsitraukimas nuo gyvenimo. Priešingai, tai kvietimas grįžti į pasaulį su nauja misija. Jėzus prieš žengdamas į dangų pasako: „Jūs būsite mano liudytojai.“ Tai reiškia, kad Jo buvimas dabar tęsiasi per mus. Bažnyčia tampa Kristaus buvimo vieta pasaulyje.

Lietuviškoje tradicijoje Šeštinės taip pat turėjo savo ypatingą atspalvį. Tai buvo ne tik bažnytinė šventė, bet ir glaudžiai susijusi su gamtos ritmu. Pavasaris jau pilnai įsibėgėjęs, laukai žaliuoja, žmonės dirba žemę. Kai kuriose vietose buvo įprasta šią dieną puošti bažnyčias žalumynais, beržo šakelėmis, gėlėmis, tai priminė gyvybę, augimą, pakilimą. Žmonės suvokė, kad Dievo šlovė nėra atskirta nuo kūrinijos, ji atsispindi ir gamtoje, ir žmogaus darbe.

Dar viena graži tradicija – procesijos, maldos už laukus ir derlių. Tai buvo labai konkreti tikėjimo išraiška: Dievas nėra tik danguje, Jis yra ir mūsų kasdienybėje: mūsų darbuose, mūsų rūpesčiuose, mūsų viltyse. Šeštinės primindavo, kad žmogaus darbas ir Dievo palaima eina kartu.

Tačiau svarbiausia Šeštinių žinia yra ši: Kristus neišėjo, kad paliktų. Jis išėjo, kad būtų kitaip. Jis nebėra apribotas vieta ar laiku. Jis yra visur – Eucharistijoje, Dievo žodyje, bendruomenėje, kiekviename žmoguje. Ir tuo pačiu Jis traukia mus aukštyn, ne pabėgti nuo gyvenimo, bet gyventi jį kitaip, su amžinybės perspektyva.

Todėl Šeštinės kviečia mus pakelti akis, bet ne tam, kad pabėgtume nuo žemės, o kad kitaip į ją pažvelgtume. Kad mūsų kasdienybė būtų persmelkta vilties. Kad mūsų darbai, santykiai, pasirinkimai būtų vedami ne tik tuo, kas laikina, bet tuo, kas amžina.

Galbūt šiandien verta savęs paklausti: kur yra mano širdis? Ar ji tik žemėje – rūpesčiuose, darbuose, skubėjime? Ar ji pakelta su viltimi, su tikėjimu, su troškimu to, kas daugiau? Šeštinės kviečia nepalikti žemės, bet gyventi joje su dangaus kryptimi.

Kristus žengė į dangų ne tam, kad būtų toliau nuo mūsų, bet tam, kad būtų arčiau kiekvieno. Ir kad parodytų, mūsų gyvenimas turi tikslą. Ne čia pabaiga. Čia pradžia.

Parapijos info.