Sekminės – tai ne tik viena iš didžiųjų Bažnyčios švenčių, bet tarsi viso Velykų laikotarpio kulminacija. Jei Velykos yra Prisikėlimo šviesa, jei Žengimas į dangų atveria mums dangaus kryptį, tai Sekminės yra ta diena, kai ši šviesa ir ši viltis tampa gyva mūsų viduje. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie mokinius, susirinkusius vienoje vietoje, išsigandusius, užsidariusius, dar nesuprantančius iki galo, kas įvyko. Ir staiga – vėjo ūžesys, ugnies liežuviai, ir jie pasikeičia. Tai nėra tik gražus simbolinis pasakojimas. Tai tikras įvykis, kuris pažymi Bažnyčios gimimą.

Sekminių ištakos slypi dar Senajame Testamente. Žydų tradicijoje ši šventė vadinta Šavuot – ji buvo švenčiama penkiasdešimtą dieną po Paschos ir buvo susijusi su derliaus pradžia bei Sinajaus sandora, kai Dievas davė Įstatymą. Tai buvo dovanos šventė – Dievo dovanos žmogui. Krikščionybėje ši šventė įgauna naują prasmę: Dievas ne tik duoda Įstatymą, bet dovanoja savo Dvasią. Ne tik žodį iš išorės, bet gyvenimą iš vidaus. Tai didžiulis perėjimas nuo raidės prie gyvybės, nuo taisyklės prie santykio.

Teologiškai Sekminės yra momentas, kai Šventoji Dvasia nužengia ir perkeičia žmogų iš vidaus. Apaštalai, kurie prieš tai bijojo, dabar išeina į viešumą. Tie, kurie slėpėsi, dabar kalba. Tie, kurie abejojo, dabar liudija. Tai nėra jų pačių stiprybė, tai Dvasios veikimas. Šventoji Dvasia nėra tik jausmas ar simbolis. Ji yra pats Dievas, veikiantis žmogaus širdyje. Ji yra ta, kuri įkvepia, drąsina, stiprina, guodžia, primena Jėzaus žodžius ir padeda juos gyventi.

Ir labai svarbu, Dvasia ateina ne tik apaštalams, bet visai bendruomenei. Ji sukuria Bažnyčią. Ne kaip organizaciją, bet kaip gyvą kūną. Bažnyčia nėra tik struktūra ar institucija, ji yra žmonės, kuriuose gyvena Dievo Dvasia. Todėl kiekvienas pakrikštytasis yra šios dovanos dalininkas. Per Krikštą ir Sutvirtinimą Šventoji Dvasia jau gyvena mumyse. Sekminės nėra tik praeities įvykis, tai nuolatinė tikrovė.

Lietuvoje Sekminės nuo seno buvo ne tik bažnytinė, bet ir labai gyva liaudiška šventė. Tai buvo pavasario pilnatvės laikas, kai gamta jau sužaliavusi, kai gyvybė skleidžiasi visu grožiu. Bažnyčios būdavo puošiamos berželiais, žolynais, gėlėmis. Žalia spalva simbolizavo gyvybę, augimą, atsinaujinimą, tai labai gražiai siejosi su Šventosios Dvasios veikimu žmoguje. Žmonės parsinešdavo šiuos žolynus namo, tikėdami, kad jie neša palaiminimą.

Kaimuose Sekminės buvo ir bendruomenės šventė, lankydavo vieni kitus, švęsdavo kartu, džiaugdavosi. Jaunimas pindavo vainikus, puošdavo kiemus. Visa tai turėjo gilią prasmę, žmogus jautė, kad gyvybė yra dovana, kad pasaulis yra gyvas, kad Dievas veikia ne tik bažnyčioje, bet ir kūrinijoje.

Tačiau Sekminių esmė nėra tik gražūs papročiai. Tai kvietimas atsinaujinti. Nes dažnai ir mes esame kaip tie mokiniai prieš Sekmines – užsidarę, pavargę, kartais bijantys tikėti iki galo. Mūsų tikėjimas gali tapti įpročiu, rutina, pareiga. Ir būtent čia reikalinga Dvasia, ne tam, kad pridėtų kažką iš išorės, bet kad pažadintų iš vidaus.

Šventoji Dvasia veikia tyliai. Ji ne visada ateina kaip vėjas ar ugnis. Dažniau, kaip švelnus įkvėpimas, kaip vidinė ramybė, kaip noras melstis, kaip drąsa atleisti, kaip širdies pasikeitimas. Ji veda į tiesą, bet ne prievarta. Ji kviečia, bet neverčia.

Sekminės kviečia mus paklausti: ar leidžiu Dvasiai veikti manyje? Ar mano tikėjimas gyvas, ar tik paveldėtas? Ar esu pasiruošęs išeiti iš savo „uždarytų durų“ ir liudyti?

Nes Dvasia visada veda į judėjimą. Ji neleidžia likti vietoje. Ji kviečia eiti – į santykį, į tarnystę, į meilę. Ji daro tikėjimą ne tik vidiniu išgyvenimu, bet gyvenimu, kuris paliečia kitus.

Todėl šiandien galbūt nereikia sudėtingų žodžių. Gal užtenka paprastos maldos: „Ateik, Šventoji Dvasia.“ Ateik į mano širdį. Ateik į mano gyvenimą. Ateik į mano baimes, į mano abejones, į mano kasdienybę. Nes ten, kur yra Dvasia, ten yra gyvenimas. Ir ten prasideda tikras tikėjimas.

Parapijos info.