Šv. Motiejus (I a.), apaštalas, minimas gegužės 14 d.

Gegužės 14 dieną Bažnyčia mini šventąjį Motiejų – apaštalą, kurį pirmoji krikščionių bendruomenė išrinko vietoje Judo Iskarijoto po jo išdavystės ir mirties. Šventasis Motiejus yra ypatingas apaštalas, nes jo pašaukimo istorija labai aiškiai parodo, kad Bažnyčia nėra tik žmonių kūrinys – ją veda pats Dievas. Nors apie jo gyvenimą žinome mažiau nei apie kitus apaštalus, jo vardas amžiams liko įrašytas tarp Dvylikos, kurie buvo pašaukti liudyti Kristaus Prisikėlimą.

Šventasis Motiejus gyveno I amžiuje. Tiksli jo gimimo data nežinoma, tačiau manoma, kad jis gimė I amžiaus pradžioje Judėjoje arba Galilėjoje. Apaštalų darbų knyga leidžia suprasti, kad jis buvo vienas iš platesnio Jėzaus mokinių rato. Jis lydėjo Kristų „nuo Jono krikšto dienų iki Žengimo į dangų“ (Apd 1, 21–22). Tai reiškia, kad Motiejus buvo arti Jėzaus viso Jo viešojo gyvenimo metu – girdėjo Jo mokymą, matė stebuklus, išgyveno Kryžių ir Prisikėlimą.

Po Judo Iskarijoto mirties apaštalų bendruomenė jautė, kad Dvylikos skaičius turi būti atkurtas. Dvylika apaštalų simbolizavo dvylika Izraelio giminių ir naująją Dievo tautą. Todėl prieš Sekmines apaštalai susirinko Jeruzalėje ir meldėsi, prašydami Dievo parodyti, ką pasirinkti. Buvo pasiūlyti du kandidatai – Juozapas Barsabas, vadinamas Justu, ir Motiejus. Apaštalai metė burtus, ir burtas teko Motiejui. Taip jis tapo vienu iš Dvylikos apaštalų. Šis įvykis aprašytas Apaštalų darbų knygos pirmame skyriuje (Apd 1, 15–26).

Šventojo Motiejaus istorija teologiškai labai reikšminga. Jis yra apaštalas, kuris nebuvo tarp garsiausių ar labiausiai matomų, tačiau buvo ištikimas. Jis ilgai sekė Kristų nepastebimai, tyliai, be ypatingų titulų ar išskirtinės vietos. Ir būtent toks žmogus galiausiai buvo pašauktas. Tai labai svarbi žinia Bažnyčiai – Dievas mato ne tik išorę ar žinomumą, bet žmogaus ištikimybę.

Motiejaus pašaukimas taip pat parodo, kad Bažnyčia gyvena ne atsitiktinumu, bet Dievo vedimu. Apaštalai meldėsi prieš priimdami sprendimą. Jie suprato, kad tikrasis pasirinkimas priklauso Dievui. Todėl Motiejaus istorijoje labai aiškiai atsiskleidžia pašaukimo tema – žmogus tampa Kristaus liudytoju ne savo jėga, bet todėl, kad yra pašaukiamas.

Apie vėlesnį Motiejaus gyvenimą išliko nedaug patikimų istorinių šaltinių. Ankstyvoji tradicija pasakoja, kad jis skelbė Evangeliją Judėjoje, vėliau galbūt Etiopijoje arba Kaspijos jūros regione. Kai kurie senieji autoriai mini, kad jis buvo nukankintas apie 80 metus – galbūt nukirsdintas arba užmuštas akmenimis, nors detalės nėra tiksliai žinomos. Bažnyčia jį gerbia kaip kankinį, atidavusį gyvybę už Kristų.

Viduramžiais šventojo Motiejaus pagarbinimas labai išplito Europoje. Pasak tradicijos, jo relikvijos buvo perkeltos į Trierą (Tryrą) Vokietijoje, kur iki šiol saugomos Šv. Motiejaus abatijoje. Jis laikomas statybininkų, dailidžių ir kai kurių ligonių globėju. Mene dažniausiai vaizduojamas su kirviu arba alebarda – kankinystės ženklu.

Šventasis Motiejus šiandien labai aktualus ir mums. Jo gyvenimas primena, kad Dievas dažnai renkasi tyliai ištikimus žmones. Mes gyvename pasaulyje, kuriame vertinamas matomumas, garsumas, įtaka. Tačiau Evangelijoje svarbiausia yra ištikimybė. Motiejus ilgai buvo „nematomas mokinys“, bet Dievas matė jo širdį.

Jo istorija taip pat kviečia pasitikėti Dievo laiku. Kartais žmogus gali jaustis nepastebėtas, nereikalingas, likęs nuošalyje. Tačiau Dievas kiekvienam turi savo laiką ir savo kvietimą. Motiejus neieškojo garbės, bet buvo pasirengęs. Ir kai atėjo metas – Dievas pašaukė.

Šventasis Motiejau, Kristaus apaštale, melskis už mus, kad būtume ištikimi tikėjime, mokėtume laukti Dievo valios ir drąsiai liudytume Evangeliją savo gyvenimu.

Parapijos info.