Didysis Ketvirtadienis yra ypatinga diena Bažnyčios gyvenime. Ja pradedame Velykų Tridienį – svarbiausią krikščioniško tikėjimo laiką. Šią dieną prisimename tris labai svarbius dalykus: Eucharistijos įsteigimą, kunigystės įsteigimą ir meilės tarnystę.

Paskutinė Vakarienė – Eucharistijos įsteigimas

Didžiojo Ketvirtadienio vakarą Jėzus su mokiniais susirenka į Paskutinę Vakarienę. Tai ne paprasta vakarienė. Tai vakarienė prieš kančią ir mirtį. Būtent tą vakarą Jėzus paima duoną ir vyną ir ištaria žodžius, kuriuos girdime kiekvienose Mišiose: „Tai yra mano Kūnas… Tai yra mano Kraujas…“

Šiuo momentu Jėzus įsteigia Eucharistiją. Jis pasilieka su mumis ne simboliškai, bet tikrai. Nuo tos akimirkos duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Eucharistija yra didžiausia Bažnyčios dovana, nes per ją pats Kristus lieka tarp mūsų.

Didysis Ketvirtadienis mums primena, kad Mišios nėra paprastas susibūrimas ar apeiga. Tai susitikimas su gyvu Jėzumi, kuris save dovanoja iš meilės.

Kunigystės įsteigimas

Tą patį vakarą Jėzus sako apaštalams: „Tai darykite mano atminimui.“

Šiais žodžiais Jėzus patiki apaštalams ypatingą tarnystę – kunigystę. Nuo to laiko per apaštalus ir jų įpėdinius – kunigus – Bažnyčioje švenčiamos Mišios, teikiami sakramentai, skelbiama Evangelija.

Todėl Didysis Ketvirtadienis yra ir kunigų diena. Tai proga melstis už kunigus, dėkoti už jų tarnystę ir prašyti jiems ištikimybės, stiprybės ir širdies, panašios į Kristaus širdį.

Kojų plovimas – meilės ir tarnystės pamoka

Evangelija pasakoja, kad Paskutinės Vakarienės metu Jėzus atsistoja, apsijuosia rankšluosčiu ir ima plauti mokiniams kojas. Tai darbas, kurį paprastai atlikdavo tarnai.

Jėzus taip parodo, kad tikroji meilė yra tarnystė. Jis sako: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs taip darytumėte.“

Didysis Ketvirtadienis moko, kad krikščionis nėra tas, kuris siekia būti pirmas, bet tas, kuris moka tarnauti. Tai tarnystė šeimoje, bendruomenėje, mokykloje, parapijoje – per pagalbą, kantrybę, atleidimą ir rūpestį kitu.

Meilės įsakymas

Didįjį Ketvirtadienį Jėzus duoda naują įsakymą: „Mylėkite vieni kitus, kaip Aš jus mylėjau.“

Tai nėra paprasta meilė. Tai meilė, kuri aukojasi, kuri lieka ištikima net tada, kai skauda, kuri neatstumia net išduotojo. Jėzus žino, kad Judas Jį išduos, bet vis tiek jam plauna kojas ir dalijasi duona. Tai labai stipri pamoka mums.

Švenčiausiojo Sakramento pernešimas ir adoracija

Po Didžiojo Ketvirtadienio Mišių Švenčiausiasis Sakramentas pernešamas į specialią vietą – simbolinį Getsemanės sodą. Bažnyčia ištuštėja, altorius apnuoginamas, varpai nutyla. Prasideda tylos laikas.

Tai kvietimas pabūti su Jėzumi Jo kančios pradžioje, pabūti maldoje ir budėjime. Jėzus sako: „Ar negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?“

Apibendrinimas

Didysis Ketvirtadienis mums primena:
– kad Eucharistija yra meilės dovana,
– kad kunigystė yra tarnystė,
– kad tikra meilė pasireiškia veiksmais,
– kad krikščionis kviečiamas mylėti iki galo.

Tai diena, kai Jėzus parodo savo širdį. Tylią, nuolankią, mylinčią. Ir kviečia mus eiti tuo pačiu keliu.

Parapijos info.