Šv. Petras Šanelis (1803–1841), kunigas, kankinys, minimas balandžio 28 d. 

Balandžio 28 dieną Bažnyčia mini šventąjį Petrą Šanelį – kunigą, misionierių ir kankinį, tapusį pirmuoju Okeanijos kankiniu. Jo gyvenimas buvo tylus, paprastas ir kupinas pasiaukojimo. Nors jo misijos vaisiai iš pirmo žvilgsnio atrodė menki, po jo mirties Evangelija nepaprastai išplito krašte, kuriame jis paaukojo savo gyvybę. Šventasis Petras Šanelis primena, kad tikrasis krikščioniškas vaisingumas dažnai gimsta iš ištikimos meilės, kantrybės ir kryžiaus.

Petras Šanelis gimė 1803 metų liepos 12 dieną Kuet miestelyje netoli Liono, Prancūzijoje, neturtingų valstiečių šeimoje. Jo tėvai buvo paprasti, darbštūs ir giliai tikintys žmonės. Vaikystėje Petras ganė gyvulius ir padėdavo ūkyje, tačiau kartu pasižymėjo dideliu pamaldumu ir geru charakteriu.

Vienas vietinis kunigas pastebėjo berniuko gabumus ir paskatino jį mokytis. Taip Petras pateko į seminariją. Nors mokslai jam nebuvo lengvi, jis išsiskyrė nuolankumu, kantrybe ir troškimu tarnauti Dievui.

1827 metais Petras buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių dirbo parapijoje Prancūzijoje. Jis buvo labai mylimas žmonių dėl savo paprastumo, švelnumo ir rūpesčio vargšais. Tačiau jo širdyje degė troškimas vykti į misijas.

1831 metais Petras įstojo į naujai įkurtą Maristų kongregaciją – vienuoliją, kuri ypatingai siekė gyventi Marijos dvasia: tyliai, nuolankiai ir tarnaujant. Netrukus jis buvo paskirtas vykti į misijas Okeanijoje.

1836 metais kartu su kitais misionieriais Petras išplaukė į Ramiojo vandenyno salas. Kelionė buvo labai sunki ir truko daugelį mėnesių. Galiausiai 1837 metais jis pasiekė Futunos salą – mažą salą dabartiniame Voliso ir Futunos salų regione Okeanijoje.

Futunos saloje gyventojai dar nebuvo pažinę krikščionybės. Jų gyvenimas buvo paremtas vietinėmis tradicijomis ir genčių papročiais. Petrui teko susidurti su:

• kalbos sunkumais,
• kultūriniais skirtumais,
• nepasitikėjimu,
• priešiškumu.

Tačiau jis stengėsi žmones laimėti ne jėga ar spaudimu, bet meile ir gerumu. Petras gydė ligonius, padėdavo vargšams, mokė vaikus ir rodė didelį kantrumą.

Iš pradžių jo misija atrodė beveik bevaisė. Daugelis žmonių nesidomėjo Evangelija, o kai kurie vietiniai vadovai ėmė bijoti, kad krikščionybė pakeis jų valdžią ir papročius.

Vis dėlto pamažu kai kurie žmonės pradėjo atsiversti. Ypač svarbus buvo vietinio valdovo sūnaus apsisprendimas tapti krikščioniu. Tai sukėlė didelį vietinių pagonių vadų pyktį.

1841 metų balandžio 28 dieną Petras Šanelis buvo užpultas ir nužudytas. Jam kirviu buvo smogta į galvą, o po to kūnas subadytas ietimis. Jis mirė kaip kankinys už tikėjimą.

Tačiau būtent po jo mirties įvyko tai, kas daugelį nustebino. Futunos salos gyventojai pradėjo masiškai priimti krikščionybę. Vos po keleto metų beveik visa sala tapo katalikiška. Žmonės suvokė, kad Petras juos mylėjo iki galo ir neatnešė blogio, o Dievo meilę.

1954 metais popiežius Pijus XII paskelbė Petrą Šanelį Okeanijos globėju. Jis laikomas vienu svarbiausių misijų šventųjų. Teologiškai šventasis Petras Šanelis labai svarbus kaip tylus Evangelijos liudytojas. Jis nebuvo garsus mokslininkas ar didis reformatorius. Jo šventumas slypėjo paprastoje, kasdienėje ištikimybėje Kristui.

Jo gyvenime ypač ryški meilės tema. Petras evangelizavo ne valdžia ar spaudimu, bet gerumu, tarnyste ir kantrumu.

Taip pat svarbi kankinystės prasmė. Krikščionybėje kankinio kraujas laikomas tikėjimo sėkla. Petro Šanelio mirtis tapo naujos Bažnyčios gimimu Futunos saloje.

Jo gyvenime matome ir didžiulį pasitikėjimą Dievu. Nors jis ilgai nematė savo darbo vaisių, neprarado vilties ir liko ištikimas misijai.

Lietuvai šventasis Petras Šanelis taip pat artimas per misijų dvasią. Lietuvos Bažnyčia nuo seno gerbė misionierius ir meldėsi už Evangelijos skelbimą pasaulyje. Jo gyvenimas primena, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti Kristaus liudytoju savo aplinkoje.

Šiandien, kai pasaulyje daug abejingumo ir dvasinio nuovargio, Petras Šanelis primena, kad meilė ir ištikimybė dažnai kalba stipriau už didelius žodžius.

Šventasis Petrai Šaneli, tylusis Evangelijos misionieriau ir kankiny, melskis už mus, kad mokėtume kantriai liudyti Kristų, mylėti žmones net sunkumuose ir likti ištikimi Dievui iki galo.

Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monfortietis (1673–1716), kunigas, minimas balandžio 28 d.

Balandžio 28 dieną Bažnyčia mini šventąjį Liudviką Mariją Grinjoną Monfortietį – kunigą, misionierių, pamokslininką ir vieną garsiausių marijinio dvasingumo mokytojų Bažnyčios istorijoje. Jo gyvenimas buvo trumpas, tačiau nepaprastai vaisingas. Jis degė troškimu atvesti žmones prie Kristaus, ypač per meilę ir pasitikėjimą Švenčiausiąja Mergele Marija. Šventasis Liudvikas tapo žmogumi, kurio mokymas vėliau stipriai paveikė daugelį šventųjų, tarp jų ir popiežių Joną Paulių II.

Liudvikas Marija Grinjonas gimė 1673 metų sausio 31 dieną Monforte prie Mio miestelyje Bretanėje, Prancūzijoje. Jo šeima buvo gausi – jis buvo vyriausias iš aštuoniolikos vaikų. Tėvai buvo tikintys, tačiau šeimos gyvenime netrūko sunkumų ir įtampos. Nuo jaunystės Liudvikas pasižymėjo jautrumu, pamaldumu ir meile maldai.

Studijavo jėzuitų mokykloje Reno mieste, vėliau – Paryžiaus seminarijoje. Gyvenimas studijų metais buvo labai sunkus. Liudvikas gyveno skurde, kentė badą ir dažnai sirgo. Tačiau šie išbandymai dar labiau sustiprino jo pasitikėjimą Dievu.

1700 metais jis buvo įšventintas kunigu. Nuo pat kunigystės pradžios Liudvikas troško skelbti Evangeliją paprastiems žmonėms – ypač vargšams, kaimų gyventojams ir tiems, kurie buvo nutolę nuo tikėjimo.

Jis keliavo pėsčiomis po įvairius Prancūzijos regionus sakydamas misijų pamokslus, organizuodamas rekolekcijas ir kviesdamas žmones atsiversti. Jo pamokslai buvo labai gyvi, aistringi ir paliesdavo žmonių širdis.

Liudvikas daug dėmesio skyrė:

• Rožinio maldai,
• Eucharistijai,
• kryžiaus dvasiai,
• atgailai,
• meilės darbams.

Tačiau labiausiai jis išgarsėjo savo mokymu apie visišką atsidavimą Jėzui per Mariją.

Svarbiausias jo veikalas – „Tikrasis pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai“ – buvo parašytas apie 1712 metus. Šioje knygoje jis aiškino, kad Marija yra saugiausias ir trumpiausias kelias pas Kristų. Jis mokė visiško pasiaukojimo Jėzui per Marijos rankas.

Liudvikas rašė: „Per Mariją Jėzus Kristus atėjo į pasaulį, ir per Mariją Jis turi karaliauti pasaulyje.“

Jo mokymas buvo labai kristocentriškas – Marija jam niekada nebuvo tikslas pati savaime. Ji buvo Motina, vedanti žmogų pas Kristų.

Liudvikas taip pat įkūrė dvi vienuolines bendruomenes:

• Marijos dukterų kongregaciją,
• Marijos misionierių bendruomenę, vėliau vadinamą monfortiečiais.

Šios bendruomenės turėjo tęsti jo misijų ir evangelizacijos darbą.

Nors žmonės dažnai būdavo sužavėti jo pamokslais, Liudvikas taip pat susidūrė su dideliu nesupratimu ir pasipriešinimu. Kai kurie kunigai bei pasauliečiai laikė jį pernelyg griežtu ar pernelyg uoliu. Kartais jam būdavo draudžiama pamokslauti tam tikrose vietose.

Tačiau jis visa tai priėmė nuolankiai ir toliau skelbė Evangeliją.

Didelę vietą jo dvasingume užėmė kryžiaus meilė. Jis tikėjo, kad tikras krikščionis turi būti pasirengęs nešti kryžių kartu su Kristumi.

Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monfortietis mirė 1716 metų balandžio 28 dieną Sen Lorano prie Sėvro miestelyje Prancūzijoje, būdamas vos 43 metų, išsekęs nuo intensyvaus darbo ir misijų.

1888 metais popiežius Leonas XIII paskelbė jį palaimintuoju, o 1947 metais popiežius Pijus XII – šventuoju. Jo mokymas ypač išgarsėjo XX amžiuje.

Didžiulę įtaką Liudvikas padarė popiežiui Jonui Pauliui II. Popiežiaus šūkis: „Totus Tuus“ – „Visas Tavo“ – buvo paimtas būtent iš šventojo Liudviko mokymo apie pasiaukojimą Marijai.

Teologiškai šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monfortietis labai svarbus kaip marijinio dvasingumo mokytojas. Jis aiškiai pabrėžė, kad tikras pamaldumas Marijai visada veda į gilesnį vieningumą su Kristumi.

Jo gyvenime ypač ryški Evangelijos radikalumo tema. Liudvikas kvietė ne paviršutiniškai tikėti, bet visiškai atiduoti savo gyvenimą Dievui.

Taip pat svarbi jo meilė vargšams ir paprastiems žmonėms. Jis nesiekė garbės ar aukštų pareigų, bet norėjo pasiekti tuos, kuriuos pasaulis dažnai pamiršdavo.

Lietuvoje šventojo Liudviko mokymas labai artimas dėl gilios lietuvių meilės Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Lietuviškas pamaldumas:

• Rožiniui,
• Marijos šventovėms,
• pasiaukojimui Marijai,
• gegužinėms pamaldoms

labai artimas jo dvasingumui.

Ypač jo dvasia juntama tokiose vietose kaip:

• Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika
• Aušros Vartų koplyčia
• Žemaičių Kalvarijos bazilika

Šiandien šventasis Liudvikas primena, kad pasauliui labai reikia žmonių, kurie visiškai pasitikėtų Dievu ir nebijotų gyventi Evangelija visa širdimi.

Šventasis Liudvikai Marija Grinjonai Monfortieti, meilės Marijai ir Kristui apaštale, melskis už mus, kad mokėtume visiškai pasitikėti Dievu, mylėtume Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir gyventume Evangelija visa širdimi.

Parapijos info.