Šv. Anzelmas (1033–1109), vyskupas, Bažnyčios mokytojas, minimas balandžio 21 d.

Balandžio 21 dieną Bažnyčia mini šventąjį Anzelmą – vyskupą, teologą, filosofą ir Bažnyčios mokytoją, vieną didžiausių viduramžių krikščioniškojo mąstymo autoritetų. Šventasis Anzelmas garsėja ne tik savo šventumu, bet ir giliu siekiu suprasti tikėjimo tiesas protu. Jo gyvenimas tapo tiltu tarp maldos ir mąstymo, tarp vienuolinės tylos ir atsakomybės už visą Bažnyčią. Anzelmas mokė, kad tikrasis tikėjimas neprieštarauja protui – priešingai, žmogaus protas yra kviečiamas ieškoti gilesnio Dievo pažinimo.

Anzelmas gimė 1033 metais Aostoje, dabartinės Italijos teritorijoje, Alpių papėdėje. Jo šeima buvo kilminga. Motina Ermenberga buvo labai pamaldi ir darė didelę įtaką sūnaus religiniam auklėjimui, o tėvas Gundulfas buvo griežtas ir dažnai sunkiai sugyvenamas žmogus. Nuo jaunystės Anzelmas pasižymėjo jautria siela, meile mokslui ir troškimu pažinti Dievą.

Dar jaunas jis norėjo tapti vienuoliu, tačiau tėvas tam priešinosi. Po motinos mirties Anzelmas išgyveno dvasinę krizę ir kuriam laikui paliko gimtuosius namus. Keletą metų keliavo po Prancūziją, ieškodamas savo gyvenimo kelio.

Galiausiai apie 1060 metus jis atvyko į Bec vienuolyną Normandijoje, kuris tuo metu garsėjo mokslu ir dvasiniu gyvenimu. Ten Anzelmas sutiko garsų priorą Lanfranką, tapusį jo mokytoju ir dideliu autoritetu.

Netrukus Anzelmas pats įstojo į benediktinų ordiną. Jo išmintis, nuolankumas ir moksliniai gebėjimai buvo taip vertinami, kad vėliau jis tapo Bec vienuolyno prioru, o po to – abatu.

Vienuolyne Anzelmas parašė svarbiausius savo filosofinius ir teologinius veikalus. Jis nuolat siekė suprasti tikėjimo tiesas ne vien širdimi, bet ir protu. Jo garsiausia frazė: „Fides quaerens intellectum“ – „Tikėjimas, ieškantis supratimo.“

Anzelmas mokė, kad tikėjimas eina pirmiau už protą, tačiau žmogaus protas turi stengtis kuo giliau suvokti Dievo tiesą.

Vienas žymiausių jo darbų – „Proslogion“, kuriame jis pateikė garsųjį ontologinį argumentą Dievo buvimui pagrįsti. Anzelmas Dievą apibrėžė kaip: „tai, už ką nieko didesnio negalima įsivaizduoti.“

Nors šis argumentas iki šiol kelia filosofines diskusijas, jis padarė milžinišką įtaką Vakarų mąstymui.

Kitas labai svarbus jo veikalas – „Cur Deus Homo?“ („Kodėl Dievas tapo žmogumi?“). Jame Anzelmas aiškino Kristaus atpirkimo prasmę. Jis mokė, kad žmogaus nuodėmė pažeidė santykį su Dievu, o Kristus savo paklusnumu ir auka atstatė tai, ko žmogus pats negalėjo atkurti.

1093 metais Anzelmas buvo paskirtas Kenterberio arkivyskupu Anglijoje. Tačiau ši tarnystė tapo labai sunki. Tuo metu vyko konfliktai tarp Bažnyčios ir valdovų dėl vyskupų skyrimo bei Bažnyčios laisvės.

Anzelmas drąsiai gynė Bažnyčios nepriklausomybę nuo karaliaus valdžios. Dėl to kilo konfliktų su Anglijos karaliais Vilhelmu II ir Henriku I. Du kartus jis buvo priverstas palikti Angliją ir gyventi tremtyje.

Nepaisant sunkumų, Anzelmas išliko ištikimas sąžinei ir Bažnyčios tiesai. Galiausiai konfliktai buvo išspręsti, ir jis galėjo grįžti į savo arkivyskupiją.

Šventasis Anzelmas mirė 1109 metų balandžio 21 dieną Kenterberyje. Vėliau Bažnyčia jį paskelbė šventuoju ir Bažnyčios mokytoju. 1720 metais popiežius Klemensas XI oficialiai suteikė jam Bažnyčios mokytojo titulą.

Teologiškai šventasis Anzelmas labai svarbus kaip tikėjimo ir proto vienybės liudytojas. Jis mokė, kad Dievas davė žmogui protą ne tam, kad šis nusigręžtų nuo tikėjimo, bet kad dar giliau pažintų tiesą.

Jo gyvenime labai ryški tiesos paieškos tema. Anzelmas nepasitenkino paviršutinišku tikėjimu – jis troško vis giliau suprasti Dievo slėpinius.

Taip pat svarbi jo ištikimybė sąžinei ir Bažnyčios laisvei. Nors dėl to patyrė tremtį ir konfliktus, jis nesutiko išduoti tiesos dėl patogumo ar politinės naudos.

Anzelmas taip pat primena, kad šventumas ir mokslas neprieštarauja vienas kitam. Jo gyvenime malda, kontempliacija ir gilus mąstymas sudarė vieną visumą.

Lietuvai šventojo Anzelmo mokymas taip pat aktualus. Šiandien pasaulyje dažnai priešpastatomi tikėjimas ir protas, religija ir mokslas. Anzelmas primena, kad tiesa negali prieštarauti tiesai, o žmogaus protas yra kviečiamas ieškoti Dievo.

Šventasis Anzelmai, tikėjimo ir išminties mokytojau, melskis už mus, kad mūsų protas ir širdis ieškotų Dievo tiesos, kad liktume ištikimi sąžinei ir gyventume tikėjimo šviesoje.

Parapijos info.