Šv. Grigalius Narekietis. Mozaika Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Wikipedia.org nuotrauka

Vasario 27 dieną Bažnyčia mini šventąjį Grigalių Narekietį – armėnų vienuolį, teologą, mistiką, filosofą ir poetą, vieną didžiausių krikščioniškosios Rytų tradicijos dvasinių mokytojų. Jo gyvenimas ir raštai tapo nepaprastai svarbia Armėnijos Bažnyčios dvasinio paveldo dalimi, o jo garsioji „Raudų knyga“ iki šiol laikoma vienu gražiausių pasaulinės krikščioniškos literatūros kūrinių. Šventasis Grigalius žmogaus širdį mokė atsiverti Dievo gailestingumui, nuolankumui ir vidinei maldai.

Grigalius gimė apie 950 metus Andzevaciqo regione, istorinėje Armėnijoje. Jo tėvas Chosrovas buvo vyskupas ir mokslininkas, todėl Grigalius nuo mažens augo aplinkoje, persmelktoje tikėjimo, Rašto pažinimo ir kultūros. Motina mirė anksti, o šeimos gyvenimas nebuvo lengvas.

Dar būdamas jaunas Grigalius buvo atiduotas ugdytis į Nareko vienuolyną prie Vano ežero, dabartinės Turkijos teritorijoje. Šis vienuolynas buvo vienas svarbiausių armėnų dvasinės kultūros centrų. Ten jis tapo vienuoliu, kunigu, mokytoju ir visą likusį gyvenimą praleido maldoje, studijose bei kūryboje.

Grigalius pasižymėjo nepaprastai jautria ir gilia siela. Jo raštuose atsiskleidžia žmogus, kuris labai aiškiai suvokė savo silpnumą, tačiau dar stipriau tikėjo Dievo gailestingumu.

Svarbiausias jo kūrinys – „Raudų knyga“ (Narek) – buvo parašytas apie 1002 metus. Tai penkiasdešimt penkių maldų rinkinys, kuriame Grigalius kalba su Dievu labai asmeniškai, atvirai ir giliai.

Šiose maldose atsiskleidžia:

• žmogaus trapumas,
• nuodėmės skausmas,
• ilgesys Dievo,
• pasitikėjimas gailestingumu,
• troškimas būti perkeistam Dievo meilės.

Grigalius savo tekstuose nevengė kalbėti apie žmogaus vidinę kovą, baimę, kaltę ir dvasinį skausmą. Tačiau visur išlieka viltis, kad Dievo meilė yra stipresnė už žmogaus silpnumą.

Jo kalba labai poetiška, kupina simbolių, Šventojo Rašto vaizdinių ir gilios mistikos. Dėl to Grigalius dažnai vadinamas „Armėnijos Dovydu“.

Armėnų tauta jo knygą šimtmečiais laikė beveik šventu tekstu. Daugelis žmonių tikėjo, kad „Raudų knyga“ neša paguodą ligoniams, kenčiantiems ir nusiminusiems.

Grigalius taip pat buvo:

• filosofas,
• Šventojo Rašto aiškintojas,
• liturginių himnų kūrėjas,
• dvasinis mokytojas.

Jo teologijoje ypač ryški žmogaus širdies tema. Jis tikėjo, kad tikras susitikimas su Dievu vyksta žmogaus viduje – nuolankume, atgailoje ir meilėje.

Šventasis Grigalius Narekietis mirė apie 1003 metus Nareko vienuolyne. Labai greitai jis buvo pradėtas gerbti kaip šventasis Armėnijos Bažnyčioje.

Nors Vakaruose ilgą laiką jis buvo mažiau žinomas, XX ir XXI amžiuje jo reikšmė vis labiau įvertinta visoje Bažnyčioje.

2015 metais popiežius Pranciškus paskelbė Grigalių Narekietį Bažnyčios mokytoju. Jis tapo pirmuoju armėnų šventuoju, gavusiu šį titulą. Tai buvo labai svarbus ženklas visai Rytų krikščioniškajai tradicijai.

Teologiškai šventasis Grigalius labai svarbus kaip Dievo gailestingumo ir vidinės maldos mokytojas. Jo raštai primena, kad žmogus negali išgelbėti savęs vien savo pastangomis – jam būtina Dievo malonė.

Jo gyvenime labai ryški atgailos tema. Tačiau tai nėra nevilties atgaila. Grigaliaus maldose žmogus verkia dėl savo nuodėmės todėl, kad ilgisi Dievo meilės.

Taip pat labai svarbi mistinės vienybės su Dievu tema. Grigalius moko, kad malda nėra vien žodžiai ar apeigos – tai gyvas širdies susitikimas su Viešpačiu.

Jo kūryboje daug vilties ir švelnumo. Net kalbėdamas apie žmogaus silpnumą jis niekada nepraranda pasitikėjimo Dievu.

Lietuvai šventojo Grigaliaus Narekiečio dvasingumas taip pat labai artimas. Lietuviškoje krikščioniškoje tradicijoje taip pat labai svarbios:

• atgailos maldos,
• gavėnios dvasingumas,
• Dievo gailestingumo tema,
• širdies malda.

Jo tekstai ypač artimi žmonėms, kurie ieško gilesnio vidinio tikėjimo gyvenimo.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug nerimo, vidinės tuštumos ir dvasinio paviršutiniškumo, Grigalius Narekietis primena, kad žmogaus širdis ilsisi tik Dievo meilėje.

Šventasis Grigaliau Narekieti, Dievo gailestingumo poete ir mistike, melskis už mus, kad mūsų širdys atsivertų Dievui, mokėtume nuoširdžiai melstis ir rastume ramybę Kristaus meilėje.