Kristaus Paaukojimas. Šviesa visoms tautoms apšviesti. 
Lk 2, 22-40

Vasario 2 dieną Bažnyčia mini Kristaus Paaukojimo šventę, Lietuvoje nuo seno vadinamą Grabnyčiomis. Tai viena seniausių krikščioniškų švenčių, jungianti Kalėdų laikotarpio pabaigą su Velykų slėpinio nuojauta. Ši diena kupina šviesos simbolikos ir gilaus teologinio turinio: Bažnyčia prisimena, kaip Kūdikis Jėzus buvo atneštas į Jeruzalės šventyklą ir ten sutiktas kaip pasaulio Šviesa bei žmonijos Gelbėtojas.

Šventės ištakos siekia Evangelijos pagal Luką pasakojimą. Pagal Mozės Įstatymą kiekvienas pirmagimis berniukas turėjo būti paaukotas Viešpačiui, o motina po gimdymo atlikdavo apsivalymo apeigas. Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas atnešė Kūdikį į Jeruzalės šventyklą.

Evangelijoje pasakojama, kad šventykloje gyveno teisus ir pamaldus senolis Simeonas. Šventoji Dvasia jam buvo pažadėjusi, kad jis nemirs, kol nepamatys Mesijo. Pamatęs Kūdikį Jėzų Simeonas paėmė Jį ant rankų ir ištarė garsiuosius žodžius: „Dabar, Valdove, kaip buvai pažadėjęs, leidi savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą – šviesą pagonims apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę.“ (Lk 2, 29–32)

Šie žodžiai tapo vienu svarbiausių šios šventės simbolių. Kristus čia pristatomas kaip:

• pasaulio Šviesa,
• tautų Gelbėtojas,
• Dievo pažado išsipildymas.

Šventykloje taip pat buvo sena pranašė Ona, kuri garbino Dievą pasninku ir malda. Ji taip pat atpažino Jėzuje pažadėtąjį Mesiją ir pradėjo kalbėti apie Jį žmonėms.

Tačiau Simeonas ištarė ir pranašiškus žodžius Marijai: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas.“

Šiais žodžiais jau nujaučiama būsima Kristaus kančia ir Marijos sopulys po kryžiumi.

Kristaus Paaukojimo šventė Rytų Bažnyčioje buvo švenčiama jau IV amžiuje Jeruzalėje. Vėliau ji paplito visame krikščioniškame pasaulyje. Vakaruose ši diena ypač išgarsėjo žvakių procesijomis, todėl šventė imta vadinti Candlemas anglų kalboje arba Grabnyčiomis Lietuvoje.

Lietuviškas pavadinimas „Grabnyčios“ kilo nuo specialių pašventintų žvakių – grabnyčių. Per šias Mišias bažnyčiose šventinamos žvakės, kurios simbolizuoja Kristų – pasaulio Šviesą.

Nuo seno lietuviai grabnyčių žvakes laikydavo namuose kaip:

• tikėjimo ženklą,
• apsaugos simbolį,
• maldos palydovę.

Jos būdavo uždegamos:

• audrų metu,
• prie mirštančio žmogaus,
• ligos metu,
• šeimos maldoje,
• nelaimių akivaizdoje.

Tai buvo ženklas, kad Kristaus šviesa stipresnė už tamsą ir mirtį.

Lietuvoje Grabnyčios visada turėjo ypatingą vietą liaudies pamaldume. Ši diena dažnai siejama ir su žiemos virsmu į pavasarį. Žmonės stebėdavo orus, tikėdami, kad nuo Grabnyčių gamta pradeda lėtai budinti naujam gyvenimui.

Teologiškai Kristaus Paaukojimo šventė labai svarbi kaip susitikimo tema. Rytų tradicijoje ši šventė net vadinama „Viešpaties sutikimu“.

Šventykloje susitinka:

• Senasis ir Naujasis Testamentas,
• pažadas ir išsipildymas,
• laukimas ir atėjimas,
• žmogaus ilgesys ir Dievo dovana.

Simeonas simbolizuoja visą žmoniją, laukiančią Gelbėtojo.

Labai svarbi ir šviesos tema. Kristus ateina į pasaulį kaip šviesa, kuri nugali nuodėmės ir mirties tamsą.

Grabnyčių žvakė primena, kad krikščionis pašauktas nešti Kristaus šviesą:

• šeimai,
• bendruomenei,
• kenčiančiajam,
• pasauliui.

Šventėje taip pat ryški paaukojimo tema. Marija ir Juozapas atiduoda Jėzų Dievui, parodydami visišką pasitikėjimą Jo valia.

Lietuvoje ši šventė labai artima ir dėl gilios meilės Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Marija Grabnyčiose matoma kaip Motina, kuri tyliai priima ir būsimos kančios kelią.

Ypatingai ši šventė gražiai išgyvenama tokiose vietose kaip:

• Aušros Vartų koplyčia
• Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika
• Žemaičių Kalvarijos bazilika

Šiandien pasaulyje, kuriame daug nerimo, dvasinės tamsos ir nežinomybės, Grabnyčių šventė primena, kad Kristus tebėra pasaulio Šviesa.

Kristau, pasaulio Šviesa, apšviesk mūsų širdis, kad nebijotume gyvenimo tamsos, mokėtume Tavimi pasitikėti ir neštume Tavo ramybę pasauliui.

Parapijos info.