Viešpaties Krikšto šventė – Kalėdų laiko pabaiga. Švenčiama sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo iškilmės (Lietuvoje – III sekmadienį po Kalėdų arba atkeliama į pirmadienį po II sekmadienio po Kalėdų, kai jis sausio 7 ar 8 d.).

Viešpaties Krikšto šventė užbaigia liturginį Kalėdų laiką ir atveria Jėzaus viešojo gyvenimo pradžią. Šią dieną Bažnyčia prisimena, kaip Jėzus atėjo prie Jordano upės pas Joną Krikštytoją ir priėmė krikštą, nors pats buvo be nuodėmės. Šis įvykis tapo ne tik Kristaus apsireiškimu žmonėms, bet ir viso Krikšto sakramento pirmavaizdžiu. Viešpaties Krikštas atskleidžia žmogui, kad Dievas ateina ne pas didžiuosius ar galinguosius, bet stoja į vieną gretą su nusidėjėliais, kad juos išgelbėtų ir atnaujintų.

Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus atėjo iš Galilėjos prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir priimti atgailos krikštą. Jonas iš pradžių nenorėjo krikštyti Jėzaus, nes suprato, kad prieš jį stovi ne paprastas žmogus, o pažadėtasis Mesijas. Tačiau Kristus atsakė: „Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas pakluso. Kai Jėzus išbrido iš vandens, atsivėrė dangus, Šventoji Dvasia nusileido tarsi balandis, o Tėvo balsas prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi.“ Šiame įvykyje pirmą kartą taip aiškiai apsireiškia visa Švenčiausioji Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Viešpaties Krikšto šventė Bažnyčioje minima nuo labai senų laikų. Pirmieji jos paminėjimai siekia II amžiaus pabaigą ir III amžiaus pradžią. Klemensas Aleksandrietis jau mini šią šventę ankstyvojoje Bažnyčioje. IV amžiuje ji plačiai paplito Rytų Bažnyčioje, o vėliau įsitvirtino ir Vakaruose. Iš pradžių Kristaus Gimimas ir Krikštas buvo švenčiami kartu kaip viena Viešpaties Apsireiškimo šventė, tačiau nuo VI amžiaus Kalėdos gruodžio 25 dieną galutinai tapo savarankiška švente, o Viešpaties Krikštas išliko Kalėdų laiko pabaigos ženklu.

Teologiškai ši šventė labai svarbi. Jėzus, būdamas be nuodėmės, neturėjo poreikio priimti atgailos krikšto. Tačiau Jis įžengia į Jordano vandenį dėl žmogaus. Kristus tarytum panyra į žmonijos nuodėmės ir kančios gelmę, kad ją pašventintų ir atvertų žmogui naujo gyvenimo kelią. Viešpaties Krikštas tampa ženklu būsimo Krikšto sakramento, per kurį žmogus:

• nuplaunamas nuo gimtosios nuodėmės,
• tampa Dievo vaiku,
• gauna Šventąją Dvasią,
• įtraukiamas į Bažnyčios gyvenimą.

Ši šventė labai glaudžiai susijusi ir su kiekvieno krikščionio asmeniniu krikštu. Dažnai žmogus prisimena gimtadienį, vardadienį, svarbias gyvenimo datas, tačiau pamiršta savo Krikšto dieną. O juk būtent Krikšto metu žmogus gimsta amžinajam gyvenimui. Tą dieną Dievas kiekvienam ištaria tuos pačius žodžius, kurie nuskambėjo virš Jordano: „Tu mano mylimas vaikas.“

Lietuvoje Viešpaties Krikšto šventė nuo seno buvo labai gerbiama. Lietuviškoje tradicijoje krikštas laikytas viena svarbiausių žmogaus gyvenimo akimirkų. Šeimos saugodavo:

• krikšto žvakę,
• baltą krikšto rūbelį,
• krikšto vardą,
• krikšto tėvų ryšį su vaiku.

Krikšto žvakė Lietuvoje turėjo ypatingą simboliką – ji būdavo uždegama svarbiomis gyvenimo akimirkomis: per Pirmąją Komuniją, kartais vestuvių metu ar prie mirštančio žmogaus lovos. Ji simbolizavo Kristaus šviesą, lydinčią žmogų per gyvenimą.

Lietuvos bažnyčiose Viešpaties Krikšto sekmadienį dažnai atnaujinami Krikšto pažadai, žmonės šventinasi vandeniu, prisimena savo pašaukimą gyventi kaip Dievo vaikai. Kai kur išlikusios ir vandens šventinimo tradicijos, primenančios senąsias Rytų Bažnyčios apeigas.

Viešpaties Krikšto šventė šiandien labai aktuali pasauliui, kuriame žmogus dažnai pameta savo tapatybę. Daugelis ieško vertės, prasmės, meilės. O Krikštas primena pačią svarbiausią tiesą – žmogus pirmiausia yra Dievo vaikas. Ne pagal pasiekimus, turtus ar pasaulio vertinimus, bet todėl, kad yra mylimas Dievo.

Ši šventė kviečia ir mus paklausti:

• ar gyvename kaip pakrikštyti žmonės?
• ar mūsų tikėjimas gyvas?
• ar nebijome liudyti Kristaus?
• ar leidžiame Šventajai Dvasiai veikti mūsų gyvenime?

Viešpaties Krikštas taip pat primena nuolankumą. Jėzus stoja tarp nusidėjėlių, nors pats neturi nuodėmės. Dievas ne iš aukšto valdo žmogų, bet ateina būti kartu. Tai viena gražiausių Evangelijos žinių.

Šiandien, kai pasaulyje daug dvasinio triukšmo, abejingumo ir vienatvės, Viešpaties Krikšto šventė primena, kad dangus virš žmogaus nėra uždarytas. Per Kristų jis vėl atvertas.

Viešpatie Jėzau, Tu įžengei į Jordano vandenį, kad pašventintum žmogaus gyvenimą. Padėk mums ištikimai gyventi savo Krikšto malone, išlikti Tavo šviesos vaikais ir drąsiai liudyti Evangeliją pasaulyje.

Parapijos info.