Šv. Jonas Boskas (1815-1888), kunigas, minimas sausio 31 d.

Simpatiškiausias ir mylimiausias iš šventųjų Jonas Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Kastelnuovo d‘Asti (Castelnuovo d‘Asti) miestelyje neturtingų valstiečių šeimoje. Jo motina Margarita Okjena (Margherita Occhiena) auklėjo jį pagal tvirtus krikščioniškus ir žmogiškus principus. Protingas, sąmojingas, apdovanotas išskirtine atmintimi bei nepalaužiama valia jis tapo miestelio vaikų stabu ir visus žavėdavo. Bet kai prasitarė apie troškimą tapti kunigu, jo giminės buvo prieš, išskyrus motiną, kuri to guvaus, bet gero jaunuolio širdyje įžvelgė aiškius pašaukimo ženklus. Vis dėlto jį perspėjo: „Aš gimiau neturtinga, visada gyvenau neturtinga ir neturtinga noriu mirti. O jeigu tu nori tapti kunigu todėl, kad taptum turtingas, tai aš niekada neateisiu tavęs aplankyti.“ Bet priešingai, ji visada bus šalia jo, dalysis su juo jo neturtu ir jo rūpesčiais: ji bus patarėja, įkvėpėja, parankinė ir motina visiems tiems vaikams, kuriuos kitą dieną po įšventinimo į kunigus 1841 metais Turine apie save ėmė burti jos sumanusis sūnus. Tai buvo neturtingi, be priežiūros palikti, bemoksliai vaikai. Jų ateitis taip pat buvo neaiški. Kunigas Boskas juos vesdavosi į netoliese esantį internatą žaisti, melstis ir pavalgyti, o galvoje kūrė planus, kaip šią ką tik pradėtą veiklą galėtų plėtoti bei padaryti ją tvirtesnę.

Galų gale Pinardžio stoginė jam pasirodė ideali vieta kažką pradėti. Tą stoginę jis pavertė garsiąja oratorija – sekmadienių susitikimų vieta jaunuoliams, kurie, žaisdami ir mokydamiesi, dieną norėdavo praleisti draugėje. Tai buvo pirmasis iš daugelio kunigo Bosko įsteigtų institutų: ugdymo institutų bei pensionatų, o ypač profesinių mokyklų. Kunigas Boskas nutuokė besiplėtojančios pramonės svarbą bei vaidmenį ir tai, kad dėl šios priežasties jaunuolius gyvenimui reikia rengti ne vien morališkai, bet ir išmokyti juos profesijos.

Neturėdamas pinigų, jis turėjo labai daug dirbti, kad išlaikytų savo įkurtus institutus ir kad vaikams netrūktų būtiniausių dalykų. Kartą, nuėjus aplankyti Fermo arkivyskupo, šis paprašė jo palaiminimo. Sutrikęs kunigas Boskas atsakė: „Ar man jus palaiminti? Man, vargšui kunigui, laiminti kardinolą arkivyskupą?“ O kardinolas tarė: „Matote šį maišelį? Jis pilnas pinigų. Jeigu mane palaiminsite, aš jį jums padovanosiu, bet tik taip!“ tada kunigas atkirto: „Jeigu jau taip, tai jus palaiminsiu tuoj pat. Jūsų eminencijai nereikia mano palaiminimo, bet man reikia Jūsų pinigų.“

Jam jų reikėjo, žinoma, ne sau, o vaikams. Kunigas Boskas buvo puikus ugdytojas, karštai rėmė prevencinį metodą, pagal kurį, užuot baudus, reikia pirmiausia užbėgti klaidai už akių, sukurti vaikams tokią aplinką, kurioje nebūtų to, kas galėtų kliudyti jiems harmoningai augti. Tai nebuvo vien jo sugalvoti dalykai: jau seniai apie tai kalbėjo ne vienas Europos pedagogas – pradedant Štriobeliu (Stroebel) ir Pestalociu (Pestalozzi) ir baigiant Herbertu, Neckeriu bei Sosiūru (Saussure). Tačiau tos idėjos neišeidavo už universitetų auditorijų sienų, o praktikoje visur dar vyravo bausmių metodas. Tad mūsų šventasis nemažai nusipelnė, kad suprato šių idėjų vertę, o ypač – kad jas įgyvendino. Jis rašė: „Prevencinio metodo praktika remiasi šv. Pauliaus žodžiais, jog artimo meilė maloninga ir kantri, ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“

Jis buvo ir nepaprastas rašytojas. Rašė liaudišku, bet paveikiu stiliumi. Įsitikinęs ugdomąja spaudos galia, pradėjo intensyvią leidybinę veiklą, kuriai palaikyti kūrė nuosavas spaustuves bei grafikų mokyklas. Norėdamas, kad jo įsteigtos institucijos gyvuotų ir toliau, įkūrė vyrų vienuolių (saleziečių) bei moterų vienuolių ( Marijos Krikščionių pagalbos dukterų) kongregacijas. Šių abiejų vienuolijų plėtra rūpinosi kartu su seserimi, taip pat šventąja, Marija Macarelo (Maria Mazzarello). Ji seserų vienuolijai vadovavo ilgai ir skrupulingai, pasitelkdama išmintį bei savo išties tobulo gyvenimo pavyzdį.

Vaikai, kuriems stengėsi būti labiau draugas nei mokytojas, jį mylėjo ir gerbė. O jis ir jo veikla nemažai daliai politikų, antiklerikalų bei sektantų (juk buvo pats Italijos atgimimo Risorgimento klestėjimo laikas), nepakenčiančių kunigo veiklos ir darbo mokyklose, dirbtuvėse ir t.t., laikančių išskirtine savo veiklos sritimi, buvo tarsi krislas akyje. Tad statė jam nemažai kliūčių.

Tačiau tai kunigui Boskui, nors ir mežmoniškų pastangų kaina, nesutrukdė plėsti savo vienuolijos. Ji jam 1888 m. sausio 31 d. mirus buvo paplitusi ne tik įvairiose Italijos srityse, bet ir Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Austrijoje, Anglijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje bei kitur ir turėjo šešiasdešimt šešis namus ir daugiau nei tūkstantį vienuolių. Visa tai buvo jo sumanumo, o svarbiausia, jo šventumo, kuris buvo tikrasis visos institucijos variklis, dėka! Tas šventumas kanoniškai buvo pripažintas 1934 metais, kai Pijus XI jį iškėlė į altorių garbę.

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.