Šv. Timotiejus ir Titas (I a.), vyskupai, minimi sausio 26 d.

Sausio 26 dieną Bažnyčia mini šventąjį Timotiejų – vyskupą, apaštalo Pauliaus mokinį, bendradarbį ir vieną svarbiausių pirmosios Bažnyčios ganytojų. Jo gyvenimas glaudžiai susijęs su Evangelijos plitimu pirmaisiais krikščionybės amžiais. Timotiejus buvo žmogus, kuriam apaštalas Paulius patikėjo ypatingai svarbias užduotis ir kurį vadino savo „mylimuoju sūnumi tikėjime“. Šventasis Timotiejus tapo ištikimo tarnavimo, dvasinės brandos ir drąsaus Evangelijos liudijimo pavyzdžiu.

Timotiejus gimė Listroje, Mažojoje Azijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tikriausiai apie 17–20 metus po Kristaus. Jo motina Eunike buvo žydų kilmės krikščionė, o senelė Loidė taip pat garsėjo tvirtu tikėjimu. Tėvas buvo graikas, tikriausiai pagonis. Šventasis Raštas liudija, kad Timotiejus nuo vaikystės buvo auklėjamas pažinti Dievo žodį.

Apaštalas Paulius Timotiejų sutiko savo antrosios misijų kelionės metu apie 49–50 metus. Jaunas Timotiejus jau buvo gerai žinomas vietos krikščionių bendruomenėse dėl savo tikėjimo ir gero gyvenimo.

Paulius labai greitai jį pamilo ir pasirinko artimu bendradarbiu. Nuo tada Timotiejus tapo nuolatiniu Pauliaus palydovu misijų kelionėse po Mažąją Aziją, Graikiją ir kitus kraštus.

Jis lydėjo Paulių:

• skelbiant Evangeliją,
• lankant bendruomenes,
• stiprinant tikinčiuosius,
• sprendžiant Bažnyčios sunkumus.

Timotiejus buvo šalia Pauliaus ir sunkiomis akimirkomis – kalinimuose, persekiojimuose ir pavojingose kelionėse.

Apaštalas Paulius Timotiejui pavedė labai atsakingas misijas. Jis siųsdavo jį į bendruomenes, kur reikėjo:

• atkurti vienybę,
• sustiprinti tikėjimą,
• kovoti su klaidingais mokymais,
• padrąsinti tikinčiuosius.

Vėliau Timotiejus tapo Efezo vyskupu. Efezas tuo metu buvo vienas svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios centrų.

Naujajame Testamente išliko du apaštalo Pauliaus laiškai Timotiejui:

• Pirmasis laiškas Timotiejui,
• Antrasis laiškas Timotiejui.

Šie laiškai labai svarbūs Bažnyčios gyvenimui, nes juose kalbama apie:

• ganytojo tarnystę,
• tikėjimo išsaugojimą,
• maldą,
• Bažnyčios tvarką,
• ištvermę sunkumuose.

Vienas žinomiausių Pauliaus padrąsinimų Timotiejui: „Niekas tenenieka tavo jaunystės. Būk pavyzdys tikintiesiems žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu ir tyrumu.“ (1 Tim 4,12)

Šie žodžiai iki šiol įkvepia daugelį jaunų žmonių ir dvasininkų.

Paulius taip pat ragino Timotiejų: „Kovok gerąją tikėjimo kovą.“

Timotiejus pasižymėjo:

• nuolankumu,
• klusnumu,
• švelnumu,
• ištikimybe,
• didele meile Bažnyčiai.

Pasak senos tradicijos, jis mirė kaip kankinys apie 97 metus Efeze. Manoma, kad buvo užmuštas mėgindamas sustabdyti pagonišką šventę ir ragindamas žmones atsiversti į Kristų.

Teologiškai šventasis Timotiejus labai svarbus kaip apaštalinės tarnystės ir dvasinio mokinystės pavyzdys. Jo gyvenime aiškiai matyti, kaip tikėjimas perduodamas iš žmogaus žmogui:

• iš močiutės ir motinos,
• iš apaštalo mokiniui,
• iš ganytojo bendruomenei.

Timotiejus primena, kad Bažnyčia auga per gyvą tikėjimo liudijimą.

Jo gyvenime ypač ryški ištikimybės tema. Jis liko su Pauliumi ne tik garbės akimirkomis, bet ir kančios bei pavojų metu.

Taip pat labai svarbi jaunystės tema. Timotiejus buvo palyginti jaunas ganytojas, tačiau Dievas jį pašaukė dideliems darbams.

Šventasis Timotiejus moko, kad žmogaus stiprybė kyla ne iš amžiaus ar galios, bet iš pasitikėjimo Dievu.

Lietuvai jo gyvenimo pavyzdys taip pat labai artimas. Lietuvos Bažnyčioje visais laikais buvo svarbus:

• tikėjimo perdavimas šeimoje,
• kunigų ir katechetų tarnystė,
• jaunimo ugdymas,
• ištikimybė Evangelijai.

Šiandien, kai daugelis jaunų žmonių ieško gyvenimo prasmės ir tvirto pagrindo, Timotiejus primena, kad Dievas kviečia jauną žmogų būti drąsiu tikėjimo liudytoju.

Sausio 26 dieną Bažnyčia mini šventąjį Titą – vyskupą, apaštalo Pauliaus mokinį ir vieną svarbiausių pirmosios Bažnyčios ganytojų. Nors Naujajame Testamente apie jį kalbama mažiau nei apie kai kuriuos kitus apaštalų bendradarbius, Titas buvo žmogus, kuriam apaštalas Paulius patikėjo itin sudėtingas ir atsakingas užduotis. Jo gyvenimas liudija ištikimybę Evangelijai, gebėjimą vienyti žmones ir tarnystę jaunajai Bažnyčiai.

Titas gimė I amžiaus pradžioje ir buvo graikų kilmės pagonis. Skirtingai nei daugelis pirmųjų krikščionių, jis nebuvo žydas. Tikriausiai būtent apaštalo Pauliaus dėka jis priėmė krikščionybę ir tapo vienu artimiausių jo mokinių. Paulius Titą vadino:
„tikruoju sūnumi mūsų bendrame tikėjime.“ (Tit 1,4)

Šie žodžiai rodo labai artimą jų dvasinį ryšį.

Titas lydėjo Paulių svarbiose misijose ir tapo gyvu ženklu, kad Evangelija skirta ne tik žydams, bet ir visoms tautoms. Tai buvo labai svarbu ankstyvajai Bažnyčiai, nes tuo metu kilo daug ginčų, ar pagonims būtina laikytis visų žydų religinių įstatymų.

Apie 49 metus Titas kartu su Pauliumi dalyvavo Jeruzalės Susirinkime – viename svarbiausių pirmosios Bažnyčios įvykių. Ten buvo nuspręsta, kad pagonims, priimantiems krikščionybę, nereikia pirmiausia tapti žydais. Titas, būdamas neapipjaustytas graikas, tapo gyvu šio sprendimo liudijimu.

Apaštalas Paulius labai vertino Tito išmintį ir gebėjimą spręsti konfliktus. Ypač sudėtinga buvo jo misija Korinte. Korinto bendruomenėje buvo:

• susiskaldymas,
• nesutarimai,
• moraliniai sunkumai,
• ginčai dėl apaštalo Pauliaus autoriteto.

Paulius pasiuntė Titą į Korintą atkurti vienybės ir sustiprinti bendruomenės tikėjimą. Titas šią užduotį atliko labai sėkmingai. Vėliau Paulius džiaugėsi, kad Titas sugebėjo sutaikyti žmones ir padrąsinti tikinčiuosius.

Vėliau Titas tapo Kretos salos vyskupu. Kreta tuo metu buvo sudėtinga vieta evangelizacijai. Paulius paliko Titą ten tam, kad:

• organizuotų Bažnyčios gyvenimą,
• skirtų vyresniuosius,
• mokytų tikėjimo tiesų,
• kovotų su klaidingais mokymais.

Apaštalas Paulius jam parašė Laišką Titui, kuris iki šiol priklauso Naujajam Testamentui. Šiame laiške daug kalbama apie:

• ganytojo atsakomybę,
• sveiką mokymą,
• gerų darbų svarbą,
• krikščionišką gyvenimo pavyzdį.

Paulius ragino Titą: „Visur pats būk gerų darbų pavyzdys.“

Šie žodžiai iki šiol labai svarbūs kiekvienam krikščioniui, o ypač Bažnyčios ganytojams.

Pasak senos Bažnyčios tradicijos, Titas ilgai tarnavo Kretoje kaip vyskupas ir ten mirė garbingo amžiaus, tikriausiai I amžiaus pabaigoje.

Teologiškai šventasis Titas labai svarbus kaip Bažnyčios vienybės ir Evangelijos visuotinumo liudytojas. Jo gyvenimas rodo, kad Kristus atėjo išgelbėti visų tautų žmones.

Jo tarnystėje ypač ryški:

• taikinimo,
• vienybės,
• ganytojiškos išminties,
• ištikimybės apaštalų mokymui tema.

Titas primena, kad Bažnyčiai reikia ne tik drąsių pamokslininkų, bet ir žmonių, gebančių gydyti susiskaldymą bei stiprinti bendruomenę.

Jo gyvenime taip pat svarbi nuolankumo tema. Nors Titas atliko labai svarbias užduotis, jis visada liko ištikimas tarnas, nesiekęs garbės sau.

Lietuvai šventojo Tito pavyzdys taip pat labai aktualus. Šiandien, kai visuomenėje ir net bendruomenėse netrūksta susiskaldymo, Titas primena vienybės ir kantrios tarnystės svarbą.

Lietuvos Bažnyčioje visada buvo branginami:

• ištikimi kunigai,
• tikėjimo mokytojai,
• bendruomenių stiprintojai,
• taikdariai.

Šventasis Titas kviečia kiekvieną krikščionį būti ne susipriešinimo, bet taikos ir Evangelijos tiesos nešėju.

Parapijos info.