Gruodžio 23 dieną Bažnyčia mini šventąjį Joną (Vanciegą) Kentietį – kunigą, profesorių, pamokslininką ir didelės širdies žmogų, kurio gyvenimas tapo tyliai gyvenamo šventumo pavyzdžiu. Jis nebuvo kankinys, nevadovavo didelėms reformoms ir nestovėjo pasaulio valdovų akivaizdoje, tačiau savo gerumu, nuolankumu ir ištikimybe Dievui paliko gilų pėdsaką Bažnyčios istorijoje. Šventasis Jonas Kentietis ypač gerbiamas kaip mokytojų, studentų, vargšų ir sąžiningai savo pareigą atliekančių žmonių globėjas.

Jonas gimė 1390 metais Kentyje, netoli Krokuvos, dabartinėje Lenkijoje. Jo šeima buvo neturtinga, tačiau giliai tikinti. Nuo jaunystės Jonas pasižymėjo dideliu pamaldumu, gabumu mokslams ir jautria širdimi. Studijavo Krokuvos universitete, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių Vidurio Europos mokslo centrų. Vėliau pats tapo filosofijos ir teologijos profesoriumi.

Nors Jonas buvo labai išsilavinęs, jis išliko paprastas ir nuolankus žmogus. Jo gyvenimas nebuvo nukreiptas į garbę ar karjerą. Jis troško tarnauti Dievui ir žmonėms.

Apie 1413 metus Jonas buvo įšventintas kunigu. Kurį laiką tarnavo parapijoje Olkuše, tačiau vėliau grįžo dėstyti į Krokuvos universitetą. Studentai jį mylėjo ne tik dėl žinių, bet ir dėl širdies gerumo.

Jonas garsėjo:

• kantrumu,
• ramumu,
• sąžiningumu,
• giliu maldingumu,
• meile vargšams.

Jis gyveno labai kukliai. Didelę dalį savo uždarbio atiduodavo stokojantiems. Pasakojama, kad kartais net pats likdavo beveik be maisto ar drabužių, nes viską išdalydavo vargšams.

Vienas garsiausių jo posakių buvo: „Kovok su blogiu gerumu, o ne blogiu.“

Šie žodžiai labai tiksliai atspindi jo gyvenimo dvasią.

Šventasis Jonas daug meldėsi ir praktikavo atgailą. Nepaisant mokslinės veiklos, jis gyveno labai asketiškai:

• dažnai pasninkaudavo,
• ilgai melsdavosi,
• eidavo piligrimystėn,
• vengdavo tuščios garbės.

Pasakojama, kad jis keturis kartus pėsčiomis keliavo į Romą kaip piligrimas.

Jo meilė Eucharistijai buvo ypatinga. Jis dažnai ilgai pasilikdavo maldoje prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.

Jonas Kentietis taip pat buvo labai teisingas žmogus. Jis griežtai laikėsi sąžiningumo ir skatino studentus bei kunigus gyventi dorai. Tačiau kartu jis buvo ne smerkiantis, o gailestingas žmogus.

Jis mirė 1473 metų gruodžio 24 dieną Krokuvoje, Kūčių vakarą. Žmonės labai greitai pradėjo jį laikyti šventu dėl jo gyvenimo šventumo ir meilės artimui. 1767 metais popiežius Klemensas XIII paskelbė jį šventuoju.

Teologiškai šventasis Jonas Kentietis labai svarbus kaip kasdienio šventumo liudytojas. Jo gyvenimas rodo, kad šventumas gimsta ne tik dideliuose darbuose ar stebukluose, bet ir ištikimybėje kasdienybėje.

Jo gyvenime ypač ryški:

• nuolankumo,
• gailestingumo,
• meilės vargšams,
• sąžiningumo,
• tylios tarnystės tema.

Jonas Kentietis primena, kad tikras mokslas turi vesti ne į puikybę, bet į išmintį ir meilę.

Labai svarbi ir artimo meilės tema. Jis nesitenkino vien kalbomis apie Dievą – jo tikėjimas virto konkrečia pagalba žmogui.

Šventasis Jonas moko, kad žmogaus vertė matuojama ne turtais ar pareigomis, bet meile.

Lietuvai šventojo Jono Kentiečio gyvenimas ypač artimas ir dėl istorinio ryšio su Krokuva bei senąja Lietuvos ir Lenkijos krikščioniška tradicija. Lietuvos kunigai ir studentai šimtmečius studijavo Krokuvoje, todėl šventojo Jono vardas buvo gerai žinomas ir Lietuvoje.

Lietuviškame pamaldume taip pat visada buvo vertinami:

• kuklumas,
• darbštumas,
• pagarba mokslui,
• meilė vargšams,
• gailestingumas.

Šiandien pasaulyje, kuriame dažnai siekiama išorinio pasisekimo ir matomumo, šventasis Jonas Kentietis primena tylų, bet labai stiprų šventumo kelią.

Jis moko, kad žmogus gali tapti šventas:

• sąžiningai dirbdamas,
• mokydamas kitus,
• padėdamas stokojantiems,
• gyvendamas su Dievu kasdienybėje.

Šventasis Jonai Kentieti, kuklus kunige ir meilės artimui liudytojau, melskis už mus, kad būtume sąžiningi, gailestingi ir nuolankūs, mokėtume dalintis su stokojančiais ir visada ieškotume Dievo savo gyvenime.

Parapijos info.